Vilniaus arkivyskupija | Puslapis nerastas

Nieko nerasta

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt

Arkivyskupo G. Grušo pamokslas Velyknakčio šv. Mišiose

2019 balandžio 20

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šios savaitės pradžioje buvome sukrėsti Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro. Ar pagalvojome, kad vieno žmogaus siela Dievui turi didesnę vertę nei tūkstantis tokių katedrų? Jei galėtume akimis matyti, kaip nuodėmės ugnis griauna sielą, mūsų siaubas ir sielvartas būtų nepalyginamai didesnis nei tai, ką patyrėme pirmadienio naktį. Tas gaisras daugelį privertė susimąstyti: apie šaknis, apie paveldą, apie trapumą. Šiąnakt skelbiame: kad būtų išgelbėtas žmogus, buvo sugriauta pati didingiausia Dievo Šventykla – Jėzus Kristus – ir, kaip Jis žadėjo, per tris dienas atstatyta. Žmogau, kokia tavo vertė, jei Dievas nepagailėjo nė savo Sūnaus, kad tave išgelbėtų (plg. Rom 8, 32)?

Prieš 31-erius metus Velykų naktį šioje Katedroje buvo tamsu ir tuščia. Jei tą naktį pulkelis moterų būtų ėjusios per aikštę, iš lauko jos žvelgtų į tamsų kapą. Katedra, kurioje įrengta paveikslų galerija; bažnyčia, kurioje veikia ateizmo muziejus; bažnyčia-daržovių sandėlis. Visos šios bažnyčios buvo tyčia paliktos kaip ženklas, kad Dievas yra miręs, kaip kapo rūsiai. O vis dėlto šią naktį čia šviečia Velykų žvakė.

Jėzus galėjo pasirodyti moterims dar kelyje, tačiau Jis leido joms aplankyti kapo rūsį. Marija Magdalietė, kitos moterys, Petras ir mylimasis mokinys Jonas – visi turėjo išgyventi šią kapo akistatą. Nes šėtono ginklas yra pastatyti kur nors matomoje vietoje tokį kapą, kuris priverstų suabejoti, kad Kristus gyvas vakar ir šiandien, kad Jam priklauso visi laikai ir amžiai, kad Jis yra Pradžia ir Pabaiga.

O mūsų gyvenime – kur yra toks kapas? Kur tos situacijos, kai tariame, kad „niekas nepasikeis“? „Tas žmogus nepasitaisys“, „Jau niekada nesusitaikysime“, „Mano vaikas neatsivers“, „Aš netapsiu geresnis“. Visos tos situacijos, kai netikime savo pačių Išganymu; netikime, kad gyvenimas kyla iš Dievo ir turi vesti į Dievą; netikime, kad Jo malonė gali perkeisti mus pačius ir mūsų artimuosius, – tai situacijos, kai ieškome Kristaus tarp mirusiųjų (plg. Lk 24, 5). Kai laikome Jį gražiu pasakojimu, metafora ar kultūriniu paveldu. Bet Jis yra Gyvasis Dievas ir turi galią perkeisti mūsų gyvenimą.

Broliai ir seserys, atkreipkite dėmesį, kad šią naktį Evangelijos skaitinyje Kristaus nematome. Regime Mariją Magdalietę, Joaną, Jokūbo motiną Mariją ir jų drauges, regime Petrą kartu su kitais dešimt apaštalų ir du vyrus spindinčiais drabužiais. Tačiau kur pats Kristus?

Nematome Jo fizinio Kūno, bet Evangelija jau nurodo į mistinį Prisikėlusio Kristaus Kūną – Bažnyčią. Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija, jų draugės, Petras ir kiti apaštalai yra Bažnyčios embrionas. Nes nuo šiol Kristus pasaulyje pradeda veikti per savo Bažnyčią.

Brangūs katechumenai, netrukus Jūs tapsite šio mistinio Kristaus Kūno nariais. Netrukus, kaip girdėjome apaštalo Pauliaus laiške, Jūsų senasis „aš“ bus nukryžiuotas kartu su Kristumi ir Jūs tapsite Prisikėlusio, šlovingo Kristaus Kūno nariais – Kūno, kuriam mirtis nebeturi galios (plg. Rom 6, 6–9). Prašau Jūsų gerai įsiklausyti į šios nakties Evangeliją. Pažvelkite į moteris, į Petrą ir kitus apaštalus – Prisikėlimo žinią jie suvokė palaipsniui, ne iš karto. Petras palaiko moterų liudijimą „tuščiomis kalbomis“, bet vis dėlto kažkas viduje stumia jį bėgti prie kapo. Ar matote, kaip jame grumiasi žmogiškas silpnumas ir malonės jėga, kuri kreipia Petrą reikiama kryptimi anksčiau, nei jo protas ir širdis iki galo suvokia, kas įvyko? Žmogiškas silpnumas ateina iš Petro, o malonės jėga – iš Kristaus, nes Jis jau veikia savo Bažnyčioje.

Tapę krikščionimis, Krikštu mirę nuodėmei, Jūs ir toliau patirsite silpnumą bei nuodėmės tikrovę ir savyje, ir Bažnyčioje. Suprantu, kokį gilų nusivylimą išgyveno tie, kurie patyrė išnaudojimą, arba tie, kurie Bažnyčioje susidūrė su godumu, puikybe ar veidmainyste. Bus akimirkų, kai ir Jums teks išgyventi nusivylimą dėl Bažnyčios narių daromų nuodėmių. Dar sunkiau, kai teks nusivilti savimi pačiais. Nes nuodėmės tikrovė niekur nedingo. Tai tiesa.

Tačiau tiesa ir tai, kad Bažnyčia tikrai yra Prisikėlęs iš numirusiųjų mistinis Kristaus Kūnas. Tiesa ir tai, kad esame to Kūno nariai, kuriuose veikia Kristaus malonės jėga. Kaip įmanomos šios dvi tikrovės – nuodėmės ir prisikėlimo – abi vienu metu tikros, abi nepaneigiamos? Antrasis Vatikano susirinkimas moko: „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (Lumen Gentium, 8).

Pažvelkite į klausyklas. Sakoma, kad operacinė yra mirties ir gyvenimo slenkstis, bet klausykla – dar labiau. Čia susiduria mirtis, kurią neša nuodėmė, ir Prisikėlusio Kristaus gyvybės galia, Bažnyčioje per sakramentų malonę liejama Jo Kūno nariams. Lengva ir sunki nuodėmė yra panašios į lengvą ir sunkią traumą. Sunki nuodėmė, pavyzdžiui, sekmadienį be rimtos priežasties praleisti šventąsias Mišias, sužaloja mūsų sielą. Ir ne tik mūsų, nes nebuvimas žeidžia bendrystę su kitais Kūno nariais. Galime iš karto nepastebėti, bet ta žaizda nuodija gyvenimą, sekina gyvybę. Iki to momento, kai ateiname prie klausyklos su nuoširdžiu noru ją išpažinti ir taisytis. Kunigui tariant išrišimo žodžius, Kristaus gyvybė pagydo mūsų nuodėmių žaizdas. Štai ką reiškia: mirtis nebeturi galios (plg. Rom 6, 9). Galime būti ir būsime sužeisti nuodėmės, bet visada yra galimybė vėl rinktis gyvenimą. Pirmasis Bažnyčios sūnus, kuris kartu su Kristumi nuėjo į Dangų, buvo drauge su Juo nukryžiuotas latras.

Brangieji, kai Kristus merdėjo ant Kryžiaus, šalia stovėjo Jo Motina Marija. Ką gi ji darė? Ar bandė gelbėti savo Sūnų, ar prašė, kad Jis, Dievo Sūnus, nužengtų nuo Kryžiaus? Ne, ji buvo su Juo iki galo ir tą akimirką, kai Jis atidavė savo dvasią, Marija jau aiškiai žinojo, kad nuo šiol savo Sūnų regės Bažnyčioje.

Ir kai pasaulis sukrėstas stebėjo degančią Dievo Motinos katedrą, ką tuo metu darė Marija? Ar ji rūpinosi savo katedra? Tikiu, kad tuo metu ji gesino gaisrą tūkstančių žmonių širdyse: grąžindama tikėjimą, žadindama viltį, padėdama suprasti, kad Europa neįsivaizduojama be krikščionybės, kviesdama melstis ir grįžti prie šaknų. Tai duos vaisių, esu tuo tikras. Europiečiams reikia šios Motinos, kad ji sugrąžintų juos į savo pačių namus. Tų namų sienos yra krikščionybė. O sienos liko nesudegusios, mes tai matėme. Kaip ir spindintį kryžių griuvėsių centre, tamsiausią valandą skelbiantį Prisikėlimą.

Ir kas gi nuves mus į Prisikėlimą, jei ne Marija? Ji jau regi tai, ką mes išvysime laikų pabaigoje, – šlovingą Prisikėlusiojo Veidą. Todėl melskime Motiną Mariją, kad Ji padėtų mums išgelbėti pačią brangiausią vertybę, kurią turime, – savo sielą. Sielą, kuri buvo atpirkta Kristaus Krauju ir kuriai per sakramentus nepaliaujamai liejama Prisikėlusio Kristaus gyvybė.

Įsiklausykime į apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17) Mes esame ta katedra, kurią pirmiausia reikia atstatyti. Ir tikime Prisikėlimu. Amen.

 

 

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

Pamokslas Velyknakčio šv. Mišiose, 2019-04-20, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt