Arkivyskupo G. Grušo pamokslas Laisvės gynėjų dieną

2021 sausio 13

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandienos pirmajame skaitinyje girdėjome, kad Jėzus įsikūnijo, kad išvaduotų tuos, kurie, „bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 15). Jėzaus Kristaus pergalės kelias ėjo per kančią ir kryžių, ir mirtį. Mūsų Tėvynės laisvė irgi pasiekta per daugelio žmonių kančią ir mirtį. Kartais ta mirtis buvo savajam savanaudiškumui, atveriant kelią kitų gėriui. Kartais pareikalavo ir gyvybės dovanos.

Pirmajame skaitinyje taip pat girdime: „Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi“ (Žyd 2, 18). Todėl Jėzus, kaip Jis užtarė ir gydė žmones vaikščiodamas žemėje ─ kaip girdėjome Evangelijoje, ─ taip ir įžengęs pas Tėvą, dabar danguje, užtaria mus, mūsų reikalus, neša mūsų sunkumus ir ligas. Jis yra tam, kad galėtų padėti mums mūsų bandymuose. Todėl mes kreipiamės į Jį maldoje.

Mes esame matę maldos galią. Ne veltui žmonės sausio 13-osios išvakarėse, sausio 12-ąją prie laužo ir daugelį kartų mūsų istorijoje būrėsi ir meldė Dievą pagalbos, meldė mūsų tautai laisvės. Tą naktį giedojo susirinkę, kalbėjo Rožinį ne tik ten, aikštėj ir gatvėse, bet ir namuose prie radijo imtuvų – už savo artimuosius ir už Tėvynę. Melstis tikrai reikia. Bet šalia maldos reikia ir veiksmų. Mums patiems reikia veikti.

Ir šiais metais mes turim nepaprastą mums duotą pavyzdį. Praeito gruodžio 8-ąją popiežius Pranciškus paskyrė šiuos metus šv. Juozapui, nes sueina 150 metų nuo to, kai jis buvo paskelbtas Bažnyčios globėju. Per šimtmečius žmonės kreipėsi jo užtarimo, jo pagalbos sunkumuose. Nuo pat pandemijos pradžios mes, Lietuvos vyskupai, kvietėme ir kviečiame kasdien melstis šventajam Juozapui, kad jis užtartų mus šios pandemijos metu. Bet šv. Juozapas yra ne tik užtarėjas, galingas užtarėjas. Jis yra ir nepaprastas pavyzdys, ko mums reikia. Juozapas yra pavyzdys išbandymuose.

Popiežius, skelbdamas Juozapo metus, dokumente išvardijo keletą tėviškų šv. Juozapo bruožų. Trys iš jų tikrai mums yra labai aktualūs, siekiant įveikti išbandymus. Pirmasis – tai šv. Juozapo paklusnumas. Paklusnumas Dievo balsui, paklusnumas angelui sapne. Kai išgirsta angelo kvietimą, šv. Juozapas nedelsia. Iš karto priima tą žodį ir veikia pagal jį.

Antrasis jo bruožas yra sugebėjimas priimti situaciją. Šv. Juozapas priima tas aplinkybes, kuriose jis yra. Jis nereikalauja iš Dievo paaiškinimo, kodėl tai vyksta man, kodėl tai vyksta dabar, bet jis pasitiki Dievo Apvaizda, kad jei šie dalykai ir išbandymai man duoti, tai yra Dievo plano dalis. Parodydamas savo pasitikėjimą Dievu šv. Juozapas pakartotinai priima Dievo duotą lemtį ir veikia, kad išsipildytų Dievo planas.

Ir trečiasis šv. Juozapo bruožas – tai jo kūrybinga drąsa. Jis, atsiradęs tikrai sunkiose situacijose, naudoja jam duotas Dievo dovanas, kad galėtų įveikti tuos sunkumus: ar tai būtų Betliejuje, kai nebuvo vietos užeigoje ir turėjo sugalvoti, kur su Marija rasti vietą, kad ji galėtų pagimdyti Sūnų, ar bėgant į Egiptą – staiga naktį išsiruošti ir viską palikti; ar tai būtų sugebėjimas išgyventi ir išlaikyti šeimą, pasirūpinti savo šeima tremties sąlygomis. Šie šv. Juozapo bruožai tikrai mums yra pavyzdys, kaip mes galim veikti, kad atlaikytume mums duotus išbandymus.

Ir tą mes matėme prieš 30 metų sausio 13-osios įvykiuose. Kaip šie bruožai taip gražiai atsiskleidė mūsų tautoj. Žinoma, šį vakarą pradedame nuo dėkingumo. Dėkingumo tiems, kurie nepabūgo išeiti ir veikti tą lemtingą naktį – prie Parlamento ar pačiame Parlamente, prie Televizijos bokšto ar ligoninėse – visi, kurie prisidėjo ir neliko abejingi, – jie tikrai parodė tą paklusnumą Dievo balsui, paklusnumą tiesai, kuri ir reikalavo nepriklausomybės. Jie buvo paklusnūs tai savo Tėvynės pareigai, savo pilietinei pareigai ir artimo meilės šauksmui. Kaip medikai, kurie liko paklusnūs savo Hipokrato priesaikai. Mes matėm, kaip žmonės sugeba priimti tą situaciją, kurioje jie atsidūrė.

Buvome okupuoti ir okupantas veikė. Bet, norint laisvės, reikia mums veikti ir tokioje situacijoje. Nors gal kai kam būtų buvę lengviau ar saugiau nieko nedaryti. Bet žmonės priėmė tą situaciją ir leido Dievui veikti per juos. Medikai tą naktį ligoninėje turėjo priimti tą realybę tų sužeistųjų antplūdžio ir, nors ko gal ir stokojo, daryti visa, ką jie galėjo, veikti toj situacijoj. O kūrybingos drąsos bruožas tikrai tą dieną, tą naktį buvo matomas. Taip pat tų gynėjų Aukščiausiojoj Taryboj išradingumas ─ su minimaliais ginklais pasiruošti apginti Aukščiausiąją Tarybą ─ arba žmonės, kurie surado tikrai kūrybingų būdų padėt sustabdyti tankus, neturėdami ginkluotės. Ir minia, kuri nesitraukė iš Parlamento, dabar Nepriklausomybės aikštės. Ir visa tai lydėjo malda pačiam Parlamente, aikštėje ir namuose. Nes žmonės tikėjo, ką apaštalas Paulius rašė Romiečiams: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (8, 28). Ir dar prie to savo komentare šv. Augustinas pridėjo: „Net tai, ką vadiname blogiu.“

Mes tą naktį laimėjome laisvę. Laisvę, kuri yra skirta Dievo meilei. Laisvę mylėti Dievą ir vieni kitus. Šia laisve turime naudotis teisingai – ne savanaudiškai, ne paviršutiniškai, tenkindami tik savo asmeninius norus, bet kurdami tarpusavio meilės ir pagarbos visuomenę. Šiandien mes turime kitokį išbandymą – pandemijos – ir tie patys trys bruožai šiandien mus lydi, kad įveiktume šiuos išbandymus.

Paklusnumas. Paklusnumas pareigai ir meilės šauksmui. Tą mes matom medikuose, savanoriuose, kurie nelaukia atskiro kvietimo, o eina ten, kur jų reikia. Mes matome ir paklusnumą tų, kurie susilaiko saugodami kitų sveikatą. Mums reikia ir priėmimo tos situacijos, kurioje mes esame. Mums ir vėl reikalinga ta viltis, kuri reiškiasi žinant, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą. Ir šioje situacijoje ypač reikšmingi tie šv. Augustino žodžiai „net tai, ką vadiname blogiu“. Mums reikia ir mes matom daug kūrybingos drąsos – medikų, savanorių, mokytojų, tėvų ir jaunimo – visų mūsų. Ieškokime būdų šiandien įgyvendinti kūrybingai tą laisvę, kurią mes turime. Ir toliau ši situacija šiandien primena, kad esame kviečiami į maldą, idant galėtume realizuoti mūsų laisvę kaip tarpusavio meilės išraišką mūsų visuomenėje, mūsų nepriklausomoje Tėvynėje. Ir turime savęs paklausti: ką esu pasirengęs daryti šiandienos išbandymuose, kad ir aš turėčiau tuos šv. Juozapo bruožus, kurie padeda įveikti kiekvieną išbandymą ir veda mus visus į šventumą ir tikrąją bendrystę. Amen.

+ Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas 2021 metų sausio 13 dieną šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje minint Laisvės gynėjų dieną

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt