200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Piemenėlių Mišiose Vilniaus arkikatedroje

2016 gruodžio 24

Brangieji,

Sveiki sulaukę šventų Kalėdų! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas, – pranešė angelas. Šiandien mes iš tiesų kupini džiaugsmo, nes tai vakaras, kai artimieji susirenka draugėn; vakaras, kurį galime švęsti laisvoje ir taikioje šalyje; vakaras, vaikams atnešantis dovanų džiaugsmą. Bet ar mūsų širdyje yra vietos šiek tiek kitokiam, gilesniam džiaugsmui – džiaugsmui, kad Dievas atėjo į žemę, nes norėjo man save dovanoti? Jei norime tokio džiaugsmo, širdyje šį vakarą pasakykime bent kelis nuoširdžius žodžius Kūdikėliui Jėzui. Pasveikinkime ne tik vieni kitus, bet ir Jį, užgimusį Išganytoją: Jėzau, ačiū Tau, kad gimei dėl manęs.

Dievas dovanoja save žmonėms – tai Kalėdų šventės prasmė. Šių Kalėdų proga gavome ir dar vieną dovaną. Šventasis Tėvas advento pradžioje pasirašė dekretą, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė. Tai reiškia, kad jis bus paskelbtas palaimintuoju ir mūsų tauta turės dar vieną užtarėją Danguje. Šiam svarbiam įvykiui pasirengti ateinančius 2017-uosius metus Lietuvos vyskupai skelbia Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais.

Teofilius Matulionis daugelį savo Kalėdų sutiko kalėjime, lageryje, tremtyje. Įsimintinas yra vienų Kūčių aprašymas jo laiške iš Mordovijos Invalidų Namų, į kuriuos iš visų lagerių atgabendavo sveikatą praradusius kalinius:

„Mes, – rašo Matulionis, – penki lietuviai, vengras, slovakas ir lenkas [Kūčių vakarienę] valgėm sykiu. […] Laužiant plotką svarbiausias linkėjimas buvo sekančias Kūčias valgyti namie pas savuosius. Valgant gi Kūčias, nors buvom Invalidų Namuose, bet dvasia aplankėm Tėvynę, savuosius, draugus, prietelius, pažįstamus, ištremtus-vargstančius brolius-seseris lietuvius, išblaškytus po tolimas šiaurės tundras, Vorkutą, Abėzį, Sibirą platų, Kazachstaną su jųjų pūgom, karščiais… O širdį spaudė liūdesys, ilgesys…“

Teofilius Matulionis Kalėdas turėjo sutikti toli nuo namų, nuo savųjų, tačiau jis nebuvo vienas. Kartu su juo buvo ne tik kiti keturi lietuviai, vengras, slovakas ir lenkas. Kartu buvo ne tik mintimis ir malda lankomi artimieji kitose tremties vietose ir Lietuvoje. Kartu su juo kalėjime buvo kai kas neaprėpiamai daugiau – kartu buvo Kūdikėlis Jėzus. Kūdikėlis Jėzus buvo ne mintimis, ne simboliškai prisimenant Jo gimimą, bet realiu buvimu naujoje prakartėlėje, kuri yra šv. Mišių aukos altorius.

Naujasis Betliejus – tai Altorius. Betliejus hebrajiškai reiškia „Duonos namai“. Betliejus – tai namai, kur Jėzus, Gyvoji Duona, užgimsta, kad būtų su mumis. Kartą į šią žemę per gimimą iš Mergelės Marijos atėjęs Dievas pasilieka su mumis per šv. Mišių auką. Kaip skelbė pranašas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (plg. Mt 1, 23). Šiuose Duonos namuose – šv. Mišių aukoje – kiekvienas žmogus atranda savo tikruosius namus. Jėzus per kiekvienas šv. Mišias iš naujo ateina į mūsų tarpą. Nors neturėjo namų sau gimti, Jis savo gimimu sugrąžina namus visai žmonijai. Tikruosius namus, dangiškus namus, Tėvo namus.

Netrukus Ostijoje tikrai vėl užgims Jėzus ir atiduos save Tėvui kaip Nekruviną Auką už mūsų Išganymą, už tai, kad būtume verti įžengti į Jo Tėvo ir mūsų Tėvo namus Danguje. Tikroji prakartėlė šįvakar yra altorius ir Jėzaus atėjimas į mūsų tarpą šįvakar yra tikras įvykis, vykstantis dabar. Tai ne vien praeities įvykio minėjimas, bet gyvas susitikimas su Jėzumi. Šios Mišios vadinamos Piemenėlių Mišiomis, o kas, jei ne mes, šįvakar būsime tie piemenėliai, kurie su gilia pagarba ir džiaugsmu suklaups pagarbinti atėjusio Kristaus?

Šį vakarą daugybė žmonių visame pasaulyje taip pat neturi namų. Žmones blaško karas Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, daugelyje kitų vietų. Lietuvoje taip pat yra tų, kurie neturi tikrųjų namų: našlaičių, vienišų žmonių, kenčiančių nuo smurto ir nepritekliaus. Melskime Kūdikėlį Jėzų, kad suteiktų taiką mūsų pasaulyje ir ramybę mūsų širdyse. Melskime to, nes žinome, kad Jėzus nori, jog šito prašytume.

Kitais metais minėsime Fatimos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo šimtmetį. Vienam karui besibaigiant, o kitam artėjant Jėzaus Motina Marija pasirodo piemenėliams ir ragina juos kasdien kalbėti Rožančių, kad išprašytų taikos pasauliui ir karo pabaigos. Marija Fatimoje pranešė, kad asmeniškas kiekvieno atsivertimas, malda ir auka priartina taiką pasaulyje. Ne tik todėl, kad aš tampu taikos nešėju savo aplinkoje, bet ir todėl, kad Dievas regi šį atsivertimą, gyvenimo perkeitimą taikos labui, ir priima jį kaip brangią auką. Įsiklausykime į Marijos žinią – kiekvieno malda ir atsivertimas prisideda prie istorijos krypties. Trijų mažų piemenėlių, ganiusių bandą šalia Fatimos, malda buvo svarbi, kad baigtųsi karas. Lygiai taip kiekvieno mūsų malda ir atsivertimas prisideda prie taikos kūrimo pasaulyje. Išgirskime Marijos kvietimą ir atverkime savo širdį Jėzui. Širdies susitikimas su Jėzumi svarbus ne tik man asmeniškai, jis neša taiką mūsų šaliai ir mūsų pasauliui.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus lageryje Teofilius Matulionis rašė: „Linkiu, kad brangioje Lietuvoje įsiviešpatautų Išganytojo Užgimimo metu per angelus pažadėta ramybė ir iš visų lietuvių lūpų suskambėtų linksmas Aleliuja!“ Šįvakar mes dėkojame Dievui už Teofiliaus Matulionio kankinystės pripažinimą ir prašome, kad arkivyskupas Teofilius, dabar jau Danguje, melstų mums to, ko linkėjo čia, žemėje. Amen.

 

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt