Arkivysk. Gintaro Grušo kalba XV nacionaliniuose maldos pusryčiuose „Ar religijos sukelia konfliktus ir karus?“

2015 lapkričio 27
2015 Maldos pusryčiai. URM nuotrauka
2015 Maldos pusryčiai. URM nuotrauka

Pastaraisiais mėnesiais kiekvieną dieną per žinias girdime nerimastingus pranešimus. Bombardavimai, susišaudymai, sprogdinimai, pabėgėliai – šie žodžiai tapo tokie pat dažni mūsų kasdienybėje, kaip ir duona, ekonomika, kompiuteris. Esame susirūpinę įvykiais Sirijoje, Irake, Afganistane, Turkijoje, Ukrainoje, Kaukaze, Izraelyje, Viduržemio jūroje, Centrinėje ir Šiaurės Afrikoje, pagaliau Paryžiaus ir Briuselio centre. Kadangi juose dalyvauja, žūsta, nukenčia, priversti palikti namus skirtingai Dievą garbinantys, skirtingus tikėjimo ženklus nešiojantys žmonės, natūraliai kyla klausimas: „Ar religijos sukelia konfliktus ir karus?“ Sakyčiau, kad tas klausimas dargi pabrėžtinai keliamas, nes atsakymas „taip“ nereikalauja galvojimo ir racionalaus pagrindimo. Toks atsakymas leidžia pabėgti nuo tikrųjų priežasčių ir problemų. Problemų, kurių ne tik sprendimas, bet net bendriausias suvokimas jau yra didelis galvos skausmas. Jis reikalauja daug jėgų, išmanymo ir kantrybės. Nuo savo tėvų krikščioniško tikėjimo nutolusiam europiečiui lengviau priimti tiesmuką paaiškinimą, kad metro sustabdytas ir prekybos centrai uždaryti, nes religija, ypač svetima religija gimdo pykčio persunktus fanatikus.

Liūdna, bet taip galvojantys nepastebi, jog daro didelę loginę klaidą. Mat jų pirmasis argumentas, kad teroristai, ISIS kariai, Jeruzalės gatvėse peilius išsitraukiantys smurtininkai skelbia veikiantys Dievo vardu. Jie esą platina internete įrašus, kad yra Aukščiausiojo pasiuntiniai bei ištikimiausi tarnai. Paklauskime savęs, ar tikime, kad sprogdintojas, padegėjas, prievartautojas kalba teisybę? Ar pasitikime kruviniausių nusikaltėlių žodžiais? Visais kitais atvejais sakytume, kad jie meluoja ir apgaudinėja, bet šūksnius apie religinę žudymo intenciją priimame už gryną pinigą.

Tad gal atsipeikėkime ir išgirskime, ką sako Popiežius Pranciškus: nei teroristiniai aktai svetimame krašte, nei brolžudiškas karas savoje žemėje neturi nieko bendra su tikėjimu į Dievą. Nes Dieve visi esame viena žmonių šeima, norinti gyventi taikoje. O taika yra tvarka, gaivinama bei stiprinama meilės taip, kad kito vargai bei poreikiai jaučiami kaip savi. Ir tuomet bendros dvasinės vertybės plinta pasaulyje. Tai mintys iš Šventojo Popiežiaus Jono XXIII enciklikos Pacem in Terris. Ji paskelbta 1963 metais, netrukus po Karibų krizės, kai buvo per plauką išvengta Trečiojo pasaulinio karo.

Laikraščiuose skaitome, kad vėl stovime ant pasaulinio konflikto slenksčio, net kad jis jau prasidėjęs ir vyksta konfliktais išbarstytais visame žemės rutulyje. Vadinasi turime dar labiau susirūpinti keturiais taikos ramsčiais – tiesa, teisingumu, meile ir laisve. Iškrypimas, blogis, su kuriuo dabar susiduriame, pažeidžia tiesą, nes melagingai prisidengia religija savo tikslų siekimui. Jis pažeidžia teisingumą, nes kėsinasi į svetimą gyvenimo būdą, pažeidžia meilę, pakeisdamas ją akla prievarta. Pažeidžia laisvę pasmerkdamas myriop tuos, kurie kitaip tiki ir išpažįsta. Blogis pats nieko nepajėgia iš savęs sukurti, jis tėra gėrio iškraipymas ir apvertimas. Mūsų tradicija sako: velnias yra puolęs angelas. Todėl nenuostabu, kad nešantieji kančias niekuo nekaltiems žmonėms dangstosi paties didžiausio gėrio – Dievo vardu. Nuostabiau, kad daugelis naiviai patiki šia neteisybe, tarsi leidžia fundamentalistams ir fanatikams monopolizuoti religiją, kuri iš tikrųjų pašaukta skatinti žmonių tarpusavio bendrystę ir susitaikymą.

Kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, taika nėra vien karo nebuvimas, ji žemėje pasiekiama tada, kai žmonės tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Todėl labai svarbus kelias tolyn nuo karo ir smurto – pažinti vieni kitus, pažinti žmonijos įvairovę. Žinoma, naudingos paskaitos apie pasaulio tautas bei religijas, filmai ar parodos. Vis dėlto, svarbiausias yra tiesioginis susitikimas. Toks susitikimas kaip niekas kitas leidžia kitame ir kito tikėjimo žmoguje pamatyti būtent žmogų. Žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Žmogų artimą tau pačiam visiškai panašiu laimės ir ramybės troškimu, rūpesčiu dėl savo vaikų, tėvų ar artimųjų. Žmogų, kuris gražus, kai džiaugiasi ir viliasi, o negražus, kai piktas ir nekenčia – kaip ir mes patys.

Tačiau negalime pažinti kitų kultūrų, kitų religijų, nepažindami ir nepriimdami savosios. Savo tikėjimo seklumas, jo tapatinimas su vienu ar keliais teiginiais, keliais papročiais visada kelia pavojų. Vieni pavojai, kad išpažinėjai tampa veidmainiais, kuriančiais visuomenę ir leidžiančiais įstatymus, kurie tiesiogiai prieštarauja tikroms savos religijos mokomoms vertybėmis (tiek šiandienos Europoje, tiek Artimuose Rytuose). Tokie žmonės savo nemoralius sprendimus teisina remdamiesi iškraipytomis religijos, moralės ir laisvės sampratomis. Toks kelias veda į abejingumą ar priešiškumą religijos atžvilgiu, kartais net į primityvų fanatizmą. Lygiai fanatišku ir pavojingu tada – it veidrodiniame atspindy – regėsis ir kitų tikėjimas. Todėl atrodys, kad reikia stoti į šventą karą. Tik po mūšių likusiems gyviems ar jų vaikaičiams paaiškės – kariaujama buvo visai ne dėl Dievo garbės, o dėl žemės ir aukso. Sąmoningumo stokojantis tikėjimas gali būti nukreiptas nuo amžinųjų į žemiškus tikslus ir panaudotas kaip politinis įrankis. Todėl taip svarbu, kad visi tikintieji gerai, giliai pažintų savo tikėjimą. Pažintų ne kaip teorinį tiesų ar principų sąrašą, o kaip gyvenimo ir maldos praktiką. Religijų vadovams tenkanti atsakomybė tai atsakomybė už savo bendruomenių tikėjimo gilinimą, nes sąmoningi išpažinėjai nei manipuliuoja tikėjimu, nei tampa ekstremistais. Fundamentalistinis aklumas visuomet veda nuo tikėjimo. Jis nesuderinamas su žvelgimu į Dievą atviromis akimis, nes tuomet tokiomis pat mylinčiomis akimis žvelgi ir į žmones.

Europos pakraštyje, kuriame gyvename. neretai aiškinama, kad šiandieniai konfliktai yra globalizacijos padarinys. Todėl raginama užsisklęsti, atsiriboti nuo kitų valstybių, tautų ir religijų. Popiežius Pranciškus šių, 2015-ųjų metų pirmąja dieną kviesdamas melstis už taiką rašė apie šiuolaikinę vergovę kaip giluminę karo priežastį. Jis atskleidė, kokius įvairius pavidalus dabartiniame pasaulyje yra įgijęs asmenį paniekinantis išnaudojimas. Jo nebūtina dairytis Afrikoje ar Azijoje, jo apstu ir greta mūsų. Todėl Šventasis Tėvas paragino neleisti toliau vešėti abejingumo globalizacijai, kurti kitokią, „solidarumo ir brolystės globalizaciją“. Man atrodo, kad šiandien čia kartu melsdamiesi ir kalbėdamiesi jau bent truputį prie būtent tokios globalizacijos prisidedame.

 

Gintaras GRUŠAS

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt