Arkivysk. G. Grušo pamokslas Velyknakčio šv. Mišiose

2018 kovo 31

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šią naktį keliaukime taip, kaip mus veda Evangelija, kartu su Evangelijos moterimis prie kapo. Juk būtent kapas yra šios nakties Evangelijos centre. Prie jo artinasi moterys, į jį įžengia ir sutinka Viešpaties angelą. Todėl šįvakar ir mes turime apsilankyti kapo rūsyje. Pasakysiu kitaip: jei Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nebūtų ėjusios į kapo rūsį, jos nebūtų pačios pirmos išgirdusios prisikėlimo naujienos (plg. Mk 16, 1–8).

Ką jos tikėjosi ten išvysti? Jėzaus kūną, be gyvybės, visą žaizdotą ir kruviną, su vinių dūrių žaizdomis rankose ir kojose. Vis dėlto jos eina, nepaisydamos mirties siaubo, kurį ten išvys, nes noras atlikti paskutinį patarnavimą yra stipresnis. Šis noras, kuris įveikia baimę, – tai meilė.

Jei norime, kad mus pasiektų prisikėlimo žinia, mes taip pat turime žengti į kapo rūsį. Kur yra tas rūsys? Mūsų visuomenėje ir šeimose, net mūsų pačių širdyse – tamsiuose asmeninio gyvenimo užkampiuose slepiama labai daug sielvarto ir žaizdų. Kad sielvartas kažkur čia pat, suprantame iš pasekmių, kurias jis sukelia, – priklausomybių nuo alkoholio, vaistų, interneto ar kitų dalykų, savižudybių, gyventojų skaičiaus mažėjimo, tačiau bijome keliauti prie sielvarto šaltinių, prie tų kapo rūsių, kuriuose slepiasi mirtis.

Kiek daug vaikų gyvybių kasmet nusineša abortai – dėl to kenčia ne tik vaikų motinos, šis skausmas yra mūsų visų, net jei to nesuvokiame. Arba pagalvokime apie vaikus, kuriems tenka augti be tėvų, ar tuos, kurie šeimoje patiria ne meilę, o smurtą. Štai kapo rūsys, prie kurio turėtume prisiartinti. Galbūt tame rūsyje slepiasi vaikas. Kapo rūsiai yra iširusių šeimų istorijos. Kapo rūsiai yra mūsų perpildyti kalėjimai. Kapo rūsiai yra skurdas, iš kurio niekaip nepavyksta išsikapstyti. Kapo rūsys yra ir netikėjimo skurdas. Skurdas nežinoti, ar Dievas yra ar ne.

Kas mums nuritins didžiulį akmenį nuo kapo angos, kad galėtume pažvelgti vidun? Evangelijos moterys yra mums pavyzdys. Jos keliauja prie kapo galvodamos, kad ten ras tik mirtį, tačiau jas veda meilė, kuri yra už mirtį stipresnė. Todėl, broliai ir seserys, mes taip pat turime pažadinti savyje ryžtą aplankyti tas vietas, kuriose slepiasi kančia ir mirtis, nes jei įžengsime ten su meile, rasime Gyvąjį Dievą.

Šią šventą Velykų naktį – naktį, kai įvyksta prisikėlimas, – mes neturime visko matyti gražiau nei yra. Ne, mes turime viską matyti taip, kaip yra iš tikrųjų. Turime nebijoti to, kas tamsiausia mūsų pačių gyvenime ir visuomenėje, nes būtent ten, kapo rūsyje, įvyksta prisikėlimas. Tačiau turime paklausti „ kaip?“ Kaip jis įvyksta?

Brangieji, prisikėlimas įvyksta per Dievo meilę. Tai meilė jį įvykdo. Ji prikelia Sūnų, atidavusį už mus gyvybę. Ir mus kiekvieną, jei tik būsime vienybėje su Dievu, ji prikels amžinajam gyvenimui. Tada, kai patys jau nieko negalėsime nuveikti; kai mirtis, kuri kyla iš nuodėmės, nugalės mūsų kūną, tuomet Dievo meilė mus pažadins gyvenimui, nes meilė stipresnė už mirtį.

Todėl šiandien mes, katalikai, turime būti meilės įrankiai Lietuvoje. Negalime gyventi kaip tie, kurie neturi vilties. Mūsų viltis Kristuje Jėzuje, todėl mes žinome, kad gyvenimas gali prabusti netgi ten, kur regime kančią ir mirtį. Šiandienos Lietuvoje, kurioje tiek daug slepiamo sielvarto, mes turime būti meilės įrankiai.

Mes laukiame atvykstant popiežiaus Pranciškaus. Ką gi jam čia parodysime? Ar jis nori pamatyti gražiai sutvarkytas gatves ir katedras, gal atvyksta paklausyti iškilmingų kalbų? Šis piligrimas, įpėdinis Petro, kuriam Viešpats liepė būti žmonių žveju, atvyksta mums priminti, kad „Kristaus prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai neprilygstama jėga“ (Evangelii Gaudium, 276). Kristus prisikėlė prieš du tūkstančius metų ir yra gyvas šiandien.

Jeigu tuo netikime, tuomet turime maldauti, kad Viešpats duotų mums tikėjimo malonę. Maldauti, kad atvertų mūsų širdis, kaip aną prisikėlimo naktį, kai buvo nuristas akmuo nuo kapo angos ir kapas prisipildė prisikėlimo šviesos. Nesitenkinkime vidutiniškumu, nenorėkime tik trupučio laimės, verčiau norėkime visko – naujo gyvenimo, apie kurį mums kalba apaštalas Paulius: Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų, kad mes Jame pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (plg. Rom 6, 4).

Netrukus regėsime, kaip prieš mūsų akis prasidės šis naujas gyvenimas Kristuje, kai mūsų broliai ir seserys priims Krikšto sakramentą. Katechumenai, jūs netrukus mirsite nuodėmei ir prisikelsite gyventi Dievui. Šventoji Dvasia pažymės Jus neišdildoma žyme. Dar nesate ja pažymėti, bet jau po valandėlės turėsite neišdildomą dvasinę žymę, jog priklausote Dievui, ir tikrai tapsite Dievo vaikais.

Mes, kiekvienas pakrikštytasis, nešiojame priklausymo Dievui žymę. Tik pagalvokite, argi Jis, matydamas mus, pažymėtus savuoju ženklu, nesuteiks mums visko, kas reikalinga, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą? O taip, Jis suteiks ir jau dabar teikia. Ypač per sakramentus: Krikšto, Atgailos, Eucharistijos, Sutvirtinimo, Santuokos, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus – per juos Dievas teikia mums tai, kas būtina, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą. Kaip Jam atsiliepsime?

Žinote, Dievas buvo man labai kantrus. Jis dešimt metų laukė, kol atsiliepsiu į Jo kvietimą. Jau baigdamas gimnaziją jutau pašaukimą į kunigystę, tačiau dar dešimt metų klajojau, nedrįsdamas visiškai atsiverti Dievui. Kiek metų mes kartais klajojame, netardami Dievui nei „taip“, nei „ne“. Mūsų laimė, kad Dievas niekada, iš tikrųjų niekada nenustoja bandyti mus patraukti prie savęs. Jis ne tik mūsų laukia, bet dažnai panaudoja mūsų klaidžiojimus ir mūsų išgydytas žaizdas kaip įrankius gydyti kitus bei skleisti Jo Karalystę. Tik pagalvokite, kiek daug išgijusių nuo priklausomybių gelbsti kitus, kurie vis dar skęsta tame liūne.

Mūsų senelių karta žinojo, kad nereikia nieko ypatingo tam, kad Dievas būtų gyvenimo centre, reikia tiesiog Jį ten laikyti. O tada dirbti paprastus kasdienius darbus, mylėti artimuosius, būti gailestingais stokojantiems. Dievas sukūrė mus iš meilės ir Jis nori būti mylimas.

Aš meldžiu Jums šios malonės – atverti savo širdis Kristui, kad pažintumėte, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis Kristaus meilės mums (plg. Ef 3, 18). Kristus gyvas, Jis prisikėlė. Jei pažinsime Jo meilę, ir mes būsime gyvi.

Melskime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Lietuvos Globėją, kad mūsų žemė būtų ir kryžių, ir prisikėlimo šalis, nes vieno nėra be kito, ir kad joje viešpatautų gyvasis Kristus per amžių amžius. Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

Pamokslas Velyknakčio šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2018-03-31

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt