200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivyskupo G. Grušo pamokslas Velyknakčio šv. Mišiose

2020 balandžio 11

Brangūs broliai ir seserys,

šiemet Velykos taip labai skiriasi nuo ankstesnių, kad net negaliu pradėti tradiciškai sakydamas: Susirinkome čia. Tačiau iš tiesų ‒ juk susirinkome. Nors ir prie ekranų. Nors ir be žvakių ir laužo. Tikėjimo jėga galingesnė už pandemiją, bendrystės dvasia ‒ tvirtesnė už mūrus. Neįprastos gyvenimo sąlygos paskutinėmis Gavėnios savaitėmis daro šias Velykas neįprastas. Ir Bažnyčios liturgija – švenčiama be šventovėje susirinkusių tikinčiųjų tokia neįprasta ir, ko gero, beprecedentė per visą krikščionybės laikotarpį.

Tačiau Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius (Žyd 13, 8). Tikiu, kad ši Gavėnia leido stipriau išgyventi žmogiškąjį trapumą ir geriau suprasti, kaip labai mums reikalinga Dievo pagalba. Kritinės situacijos padeda atsijoti esminius dalykus nuo antraeilių. Grėsmingi pavojai, panašiai kaip ir mirties akivaizda, išryškina tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Netekę daugybės, atrodytų, savaime suprantamų galimybių, ko gero, ne vienas pamatėme, ką iš tiesų vertiname, kam skiriame daugiausia laiko ir jėgų, ko viliamės ar ko bijome. Turime progą patirti, kaip jaučiasi žmonės, nuolat gyvenantys ekonominio netikrumo, baimės, skurdo, izoliacijos, atskirties situacijose. Apie juos girdėdavome per žinias, bet galbūt retai susimąstydavome. O dabar daug šių dalykų išgyvename patys. Tai mus neišvengiamai kreipia gelmės link. Trečiojo tūkstantmečio aušroje šventasis popiežius Jonas Paulius II mus visus ragino irtis į gilumą (NMI 1). Ieškoti gelmės vis giliau įsimąstant į Kristaus – kenčiančio ir prisikėlusio – Veidą ir iš to semtis naujo polėkio savo krikščioniškajam gyvenimui (plg. NMI 2529).

Taip, būtent Kristus, kentėjęs, numiręs ir prisikėlęs, yra svarbiausias. Šis įvykis yra Velykų šventės esmė ir centras. Velykų tradicijos yra svarbios: ir procesijos, ir margučiai, ir šventiniai pietūs, bet visa tai – tik puošmenos, pridengiančios esminį dėl mūsų nuodėmių nukryžiuoto ir trečią dieną prisikėlusio Kristaus faktą. Kaip sakė popiežius Pranciškus, reikia nuolat tai atminti, nes kyla grėsmė žvelgti į Jėzų Kristų tik kaip į gražų praeities pavyzdį, kaip prisiminimą, kaip tą, kuris išgelbėjo mus prieš du tūkstančius metų. Tačiau tai būtų mums nenaudinga, tai mūsų nepakeistų, tai mūsų neišlaisvintų (ChV 124). Tad reikia nepaliaujamai irtis į gilumą, į savo tikėjimo ir savo gyvenimo patirties gilumą, nepasilikti prie įvykių paviršiaus, bet ieškoti gilesnės prasmės.

Štai pirmajame skaitinyje girdėjome apie Abraomo išbandymą, kuris gerokai pranoko vieno senolio gyvenimo įvykį. Šis įvykis tapo provaizdžiu to Didžiojo Įvykio, kurį, praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų, šiąnakt švenčiame. Izraelitų išėjimas iš Egipto vergovės, nuskambėjęs antrajame skaitinyje, taip pat nėra tik dar vienas stebuklingas įvykis išrinktosios Dievo tautos istorijoje. Išėjimo įvykis, kuris apima išėjimą iš vergovės, perėjimą per Raudonąją jūrą ir įžengimą į Pažadėtąją žemę, tobulai atbaigiamas Jėzuje Kristuje. Pereidamas per mirties jūrą Jėzus įveikia nuodėmės pragaištingumą ir savo prisikėlimu mums atveria naują Pažado žemę – amžinybę Jo artume, kurį galime patirti čia, šiame gyvenime. Prisikėlimas įvyksta po mirties, tad svarbu, kad neužstrigtume ties išbandymų sunkumais, net jei tas išbandymas būtų mirtis, bet irtumės giliau, į vilties gilumą, kurioje viskas nušvinta Prisikėlimo perspektyvoje.

Taip žvelgti į dalykus ypač geba šventieji. Palaimintasis Teofilius Matulionis penkiolika Velykų sutiko kalėjime ir izoliacijoje. Tačiau tai jo nesugniuždė, o priešingai, suteikė dvasios tvirtumo, sustiprino tikėjimą ir drąsą, nes Teofilius nuolat ieškojo Kristaus Veido melsdamasis, išbandymus pakėlė vienydamasis su Kristaus kančia, o į persekiojimus žvelgė iš prisikėlimo perspektyvos. Svarbu atpažinti Prisikėlusįjį, nes Jis ateina kitaip. Jis ateina kaip pas apaštalus – pro užrakintas duris, kaip pas Emauso mokinius – laužant duoną. Jis ateina nepastebimai – kaip  vargšas, bedarbis, kaip namus praradęs žmogus. Jis ateina ten, kur kaunamasi dėl gyvybių, – pas medikus ir ligonius, ten, kur reiškiasi gailestingoji meilė, kur kovojama už teisingumą. Ypač šiuo pandemijos metu matyti, kad Jėzus veikia žmonių rankomis, – tų, kurie aukojasi, kurie dalinasi, kurie dalyvauja pagalbos akcijose, kurie išklauso. Prisikėlusysis veikia įvairiais būdais – svarbu juos pastebėti ir savo gyvenime. Kuo dėmesingesni tam būsime, tuo labiau stiprės mūsų tikėjimas ir viltis.

Velykų iškilmės trunka visą savaitę ir baigiasi Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Visa Velykų savaitė – nuostabi proga melsti Dievo gailestingumo patirties ne tik sau, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Velykų laikotarpis baigiamas Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo – švente. Dvasios, kuri uždega mūsų širdis tikėjimo drąsa ir skatina skelbti Gerąją Naujieną visam pasauliui.

Tiesa, šiomis dienomis daugeliui Geroji Naujiena gali skambėti akiplėšiškai, jie gali klausti: kur gi tas gelbstintis Dievas, jeigu tūkstančiai žmonių miršta? Kur gi šiandien ta Jėzaus pergalė prieš mirtį? Kančios akivaizdoje šie ir kiti egzistenciniai klausimai yra žmogiški ir teisėti. Tačiau Jėzaus prisikėlimas nepanaikino mirties fakto. Žmonės miršta, ir miršta ne vien nuo ligų. Vis dėlto mes, krikščionys, tikime, kad paskutinį žodį taria ne mirtis. Po mirties, kuri anksčiau ar vėliau kiekvieną iš mūsų neišvengiamai ištiks, Jėzaus atnešta pergalė mums laiduoja amžinąjį gyvenimą.

Jei liksime tik prie regimos tikrovės, bus sunku tuo patikėti. Sunku tuo patikėti buvo ir moterims, Velykų rytą atėjusioms prie kapo. Evangelistas Matas pasakoja apie ypatingus reiškinius: drebančią žemę, angelą, stebuklingai nuristą kapo akmenį. Girdėjome, kad tai mačiusieji išsigando. Moterys ėjo Jėzaus ieškoti, bet Jo nerado. Nes ieškojo mirusiojo. O Viešpats yra prisikėlęs ir pirmas jas pasveikina. Graikiškas žodis chaírete reiškia „džiūgaukite, džiaukitės“. Tą patį sveikinimą Apreiškimo metu iš angelo išgirsta Mergelė Marija. Tai Dievo palankumo ir malonės akimirka. Dievas taria, ir tai įvyksta. Matydamas moterų sumišimą Jėzus jas ramina: „Nebijokite.“ Kartu Jis ramina ir mus: nebijokite, nes Dievas ateina gelbėti, o ne pasmerkti. Nebijokite, nes niekas negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės.

Susitikimas su Prisikėlusiuoju visada iš esmės perkeičia žmogaus gyvenimą. Moterims Jėzus iš karto skiria misiją: Eikite ir pasakykite mano broliams (Mt 28, 10). Būti krikščioniu reiškia būti misionieriumi. Paprastai Velyknaktį krikštijami suaugę žmonės, vadinamieji katechumenai. Jie jau kurį laiką ruošėsi šiam svarbiam žingsniui. Šiąnakt dėl savaime suprantamų priežasčių krikšto nebus. Jis atidedamas vėlesniam laikui. Tačiau jus, brangūs katechumenai, Bažnyčia jau priima kaip savo vaikus. Krikščionio kelionė prasideda nuo susitikimo su prisikėlusiu Kristumi. Jis pirmas eina mūsų ieškoti ir mus suranda. Dauguma mūsų šią kelionę pradėjome dar kūdikystėje, kai sprendimą dėl krikšto už mus padarė suaugusieji. O jūs patys sąmoningai renkatės sekti Jėzumi Kristumi. Toks brandus apsisprendimas, kurį dera laikas nuo laiko atnaujinti, Bažnyčios liturgijoje kartojamas atnaujinant krikšto pažadus. Savo apsisprendimą už Kristų esame kviečiami atnaujinti nuolat. Net tik žodžiais, bet dar labiau – savo darbais ir gyvenimu.

Popiežius Pranciškus Simono Daukanto aikštėje pranašiškai kalbėjo: Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Ši visuotinė pandemija, atnešanti daug sumaišties, baimės ir praradimų, yra ir galimybių platforma. Galimybių irtis į gilumą – savo širdies, tikėjimo ir solidarumo su kitais gilumą. O širdies gelmėse mes susitinkame su Tuo, kuris yra Gyvas, kuris pirmas eina mūsų ieškoti ir atkuria mumyse tokią svarbią bendrystę su Dievu ir su kitais. Kristus Jėzus yra mūsų viltis ir neišsenkantis meilės šaltinis, tad būkime Jo liudytojai, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15).

Tebūna šios neįprastos Velykos mums visiems galimybė dar giliau pažinti prisikėlusį Viešpatį, idant kiekvieno iš mūsų gyvenimas būtų aiškus ženklas, kad Jėzus Kristus yra gyvas.

Kristus prisikėlė – iš tiesų prisikėlė!

Ši Geroji Naujiena tepripildo Jūsų širdis šventų Velykų Džiaugsmo!

+ Gintaras Grušas
Pamokslas Velyknakčio šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2020 m. balandžio 11 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt