200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo pamokslas Sekminėse, Verkių Kalvarijose

2019 birželio 10
Nuotraukos autorė Ieva Urbonaitė-Vainienė

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

brangūs sutvirtinamieji,

šiandien svarbi diena. Jūs ruošėtės Sutvirtinimo sakramentui beveik metus. Ko išmokote? Tikiuosi, kad išmokote patys kelti klausimus apie tikėjimą. Juos kelti yra svarbu. Klausimai rodo gyvą tikėjimą. Bet šiandien, kad galėtumėte per vyskupo rankas priimti Sutvirtinimo sakramentą, turite atsakyti į esminį klausimą. Jį girdėjote šiandienos Evangelijoje. Jėzus klausia tavęs: Ar myli mane? Jei taip, aš paprašysiu Tėvą ir Jis duos tau Globėją, kuris liktų su tavimi per amžius (plg. Jn 14, 15–16).

Šventosios Dvasios dovanos nėra prizas, kurį galima užsidirbti sąžiningai lankant pasiruošimo susitikimus. Ar suprantate, kad tai nėra prizas? Išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas ir pagarbi Dievo baimė – šios dovanos yra bendro gyvenimo turtas. Ne daiktas, kurį galima pasiimti ir keliauti sau, bet sutuoktinių nuosavybė. Šiandien Jėzus atskleidžia savo mokiniams didelę paslaptį (plg. Ef 5, 32a): Dievo ir žmogaus ryšys yra kaip santuokos tikrovė. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Tai piršlybos. Todėl, jei kuris nors iš Jūsų nenori, kad Dievas ateitų ir apsigyventų pas jį, jei nenori dalintis visu savo gyvenimu su Dievu, dabar pats metas „pabėgti nuo altoriaus“.

Sutvirtinimo sakramento tikrovė yra tokia pat jungianti kaip ir Santuokos sakramento tikrovė. Ką per Santuokos sakramentą jūs pažadate kitam žmogui? Mylėti ir gerbti, būti ištikimi, likti kartu varguose ir džiaugsmuose – čia tą patį jūs pažadate Dievui. Priimdami Sutvirtinimo sakramentą jūs atliekate meilės mainus: apsisprendžiate mylėti, garbinti Dievą ir likti Jam ištikimi. Ir, kaip santuokoje, Jūs gaunate meilę už meilę. Gaunate tobulą Dievo meilę už silpną ir klystančią savo žmogišką meilę. Nes iš visų mums žinomų žmogiškų santykių Dievo ir žmogaus ryšys yra panašiausias į santuokinę tikrovę – tai abipusis savęs dovanojimas, neatšaukiamas pažadas, gyvenimas kartu. Ši meilė yra vaisinga.

Brangūs broliai ir seserys, jei tik leisite, Šventoji Dvasia jums vadovaus. Ji ves jus per gyvenimą ir padės atskirti, kurie keliai veda į gyvenimą, o kurie – į mirtį. Bet noriu duoti tris praktiškus patarimus. Jie kyla iš šiandienos skaitinių ir gali labai praversti tikėjimo kelionėje.

Pirmasis. „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1). Čia regime Bažnyčios gimimą, galima sakyti, pirmąją parapiją. Tik kartais pamirštame, kad apaštalai ne tik buvo „drauge vienoje vietoje“, jie buvo draugai vienoje vietoje. Jų draugystė buvo tikra – išbandyta nuomonių nesutarimu, asmenybių skirtumais ir Golgotos naktimi. Tikėjimui išsaugoti reikia draugų. Reikia tikrų draugų, su kuriais galite pasikalbėti apie tikėjimą. Reikia draugų, kurie melsis už jus tada, kai kaip Tomas atsiskirsite nuo Bažnyčios dėl nuoskaudų. Reikia tikėjimo draugų, kurių veiduose matysite padrąsinimą, kai prasidės persekiojimas. Jei turite bent vieną tokį draugą, branginkite jį. O jei neturite, melskite šios dovanos. Tie Galilėjos žvejai, kurie sekė Jėzų nuo pradžių, vieną dieną išgirdo Jį sakant: „Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Jėzus parodė pavyzdį, ką reiškia būti draugu. Ir pačiu sunkiausiu metu, kai mokiniai galvojo, kad Jėzus miręs, juos kartu išlaikė tarpusavio draugystė. Jonas padėjo Petrui ištverti. Tomas, nors ir abejodamas, nutarė likti su draugais. Sekminių kambaryje ši draugystė buvo pašventinta. Tikra draugystė padeda ištverti naktį, taip pat ir tikėjimo naktį. Apaštalai buvo draugai. Jei būsite pavieniui, bus labai sunku išsaugoti tikėjimą ir dar sunkiau – jį liudyti. Todėl prašykite Šventosios Dvasios – tikėjimo draugų.

Antrasis patarimas kyla iš šių Jėzaus žodžių mokiniams: „Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia […] – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 25–26). Jėzus prašo apaštalų išsaugoti širdyje Jo žodžius, bet neprašo jų viską iš karto suprasti. Supratimas yra Šventosios Dvasios dovana, tačiau ta dovana remiasi tuo, ką priėmėme ir išsaugojome dar tada, kai iki galo nesupratome. Šventoji Dvasia remiasi tradicija, nes Ji ima iš to, ką Jėzus paliko, ir padeda palaipsniui suprasti. Todėl, brangieji, antrasis patarimas: kai apims tikėjimo naktis, siekite išlaikyti bent šventą paprotį, net jei tuo metu ir nesuprasite, kam to reikia. Čia ypač kalbu apie kasdienį Dievo žodžio skaitymą ir sekmadienio šventimą.

Pažvelkite į šias Kalvarijas. Šiandien švenčiame 350-ąjį jų gimtadienį. Žinote, ką jos man liudija? Tuos Šventojo Tėvo žodžius, kuriuos jis pasakė Daukanto aikštėje: „Ši tauta turi tvirtą sielą“. Sovietų valdžia susprogdino Kalvarijų stotis, nes norėjo mus padaryti bedieviais. Norėjo, kad tikėtume, jog žmogus neturi sielos ir gyvena vien pagal kūno troškimus (Rom 8, 8–9). Bet mes neleidome iš mūsų atimti tikėjimo, kad esame Dievo vaikai, sukurti pagal Jo paveikslą. Tris dešimtmečius mynėme takus šiame parke, kad liktų žymė. Įsidėmėjome akmenį, medį, vietą ir pastatėme koplyčias savo atmintyje. Nesiliovėme melstis. Ir šios pastangos davė vaisių. „Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė, ir atnaujini žemės veidą“ (Ps 103, 30) – girdėjome psalmėje. Argi šios Kalvarijos nėra geras pavyzdys, kaip žemės veidas buvo atnaujintas per tuos žmones, kuriuose gyveno Dievo Dvasia?

Brangūs sutvirtinamieji, jūsų senelių, tėvų karta, vedama Šventosios Dvasios, išlaikė tikėjimą ir atstatė šias Kalvarijas. Jūsų karta, vadovaujama Šventosios Dvasios, turės atstatyti mūsų visuomenėje tiesą apie žmogų – jo kilnumą, jo prigimtį ir jo pašaukimą būti Dievo įpėdiniu. Mūsų tauta turi tvirtą sielą. Tačiau kiekviena karta iš naujo stato arba griauna. Todėl jei norite išlaikyti tikėjimą, išlaikykite šventus papročius. O laikui atėjus Šventoji Dvasia per jus atnaujins Lietuvos veidą.

Galiausiai trečias patarimas. Ar žinote, kas buvo aukštutiniame kambaryje su mokiniais, kai jie drauge laukė Šventosios Dvasios, kas buvo su Jėzumi Kryžiaus kelyje, kai mokiniai išsisklaidė, kas savo atmintyje išsaugojo visas Kryžiaus kelio detales ir pirmas apvaikščiojo Kryžiaus kelio stotis, kai nė viena iš jų dar nebuvo pažymėta? Tai buvo Marija. Nuo kambario, kuriame Ji angelui Gabrieliui davė sutikimą veikti su Dievu, iki aukštutinio kambario, kur Ji meldė mokiniams Šventosios Dvasios, Marija nė karto nepasakė Dievui „ne“. Jos bendradarbiavimas su Šventąja Dvasia iš tiesų stulbina angelus. Tad jei norite išsaugoti tikėjimą, nuoširdžiai pamilkite Mariją.

O dabar, brangūs broliai ir seserys, kartu su Marija atsidėkime maldai, kad Šventoji Dvasia duotų mums savo dovanų. Jos duodamos ne tik dėl asmeninės naudos, bet tam, kad statytume Bažnyčią ir neštume gėrį visuomenei. Prašykime Šventosios Dvasios, Tiesos Dvasios, kad jums asmeniškai, man ir kitiems Bažnyčios ganytojams, ir mūsų jaunimui duotų būtent tų dovanų, kurios reikalingos apginti Kristaus apreikštą Tiesą apie žmogaus prigimtį ir šeimą – tą šventą Dievo ir žmogaus ryšio atspindį, gyvybės lopšį ir tikėjimo laidą. Melskime, kad vis daugiau žmonių pažintų Gyvąjį Dievą, patirtų Prisikėlusio Kristaus meilę ir visą savo gyvenimą atiduotų į Jo rankas. Amen.

 

Arkivyskupas Gintaras Grušas

2019-06-09, Sekminių iškilmė Vilniaus Verkių Kalvarijose, švenčiant 350-ąsias Kalvarijų įkurimo metines

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt