Arkivysk. G. Grušo pamokslas Dievo Gailestingumo šventėje

2019 balandžio 28

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

kai girdime šiandienos Evangelijos žodžius: „Durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms“ (Jn 20, 19), – negalime neprisiminti savo brolių ir seserų Šri Lankoje ir kitose vietose, kur krikščionys yra persekiojami, kur susirinkti melstis reiškia rizikuoti gyvybe, kur baimė ir užrakintos durys yra kasdienybė. Šį Dievo Gailestingumo sekmadienį pirmiausia meldžiamės už juos, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus būtų šių persekiojamų bendruomenių viduryje, sustiprintų jas, kaip pirmuosius apaštalus, tardamas: „Ramybė jums!“ ir parodydamas savo žaizdas, liudijančias Prisikėlimą.

Jėzaus žaizdos turi padėti apaštalams suprasti, kad kančia ir prisikėlimas, apie kuriuos Jis jiems kalbėjo, yra ne metafora, o tikrovė. Mokiniai, lydėję savo Mokytoją nuo misijos pradžios, Didžiojo penktadienio naktį pakriko susidūrę su kančios brutalumu ir absurdu. Koks Jis Gelbėtojas, jei leidosi sunaikinamas? Staiga Jėzaus žodžiai, kuriuos Jis jiems buvo kalbėjęs, tapo nebesuprantami. Ir mes, susidūrę su kančia, dažnai griebiamės panašių interpretacijų: tai beprasmybė, nesusipratimas, klaida. Mūsų tikėjimas susvyruoja. Jei Dievas yra gailestingas, kaip Jis galėjo tai leisti? Štai koks žmogaus atsakas į kančią.

Taigi dabar ir mums, kaip mokiniams, Jėzus rodo žaizdas, kad suprastume: Kryžius nėra Jo mokymo klaida. Kryžius yra raktas. Jis atrakina Dievo plano pilnatvę. Jei mes išmetame šį raktą, jei atsisakome jį priimti, mūsų gyvenimas lieka nesuprantamas, nes jame visada žioji kančios, kurią atsisakome suprasti, patirtis. Neišvydus perkeistų žaizdų Prisikėlusio Jėzaus kūne kančia visuomet yra nepateisinama beprasmybė. Turbūt Tomas buvo persmelktas šio beprasmybės jausmo, kai tarė kitiems apaštalams: „Netikėsiu.“

O vis dėlto po aštuonių dienų jis yra drauge su kitais apaštalais kambaryje. Ta pati jėga, kuri stumia Petrą bėgti prie kapo, nors jis palaikė moterų liudijimą „tuščiomis kalbomis“ (plg. Lk 24, 11), ta pati jėga padeda Tomui pasilikti su kitais apaštalais aukštutiniame kambaryje. Ta jėga – tai Prisikėlusio Kristaus malonė, kuri jau veikia Bažnyčioje.

Netikintis Tomas galėtų būti mūsų laikų žmonių, ypač jaunimo, globėjas. Nes jis, nors ir niršta susidūręs su kančia, nors ir deklaruoja savo netikėjimą, tačiau nėra abejingas, nepasineria į tuščius malonumus, kad užsimirštų, kad nereiktų galvoti apie tai, kas viršija jo jėgas. Susidūręs su tuo, ko negali suprasti, jis kelia sąlygas Dievui, bet nenutraukia dialogo. Jei jau Kristus, Gelbėtojas, pasirodė esąs toks silpnas, tegul tada parodo man savo žaizdas, tegul leidžia prie jų prisiliesti. Bet svarbiausia – jis pasilieka su kitais apaštalais. Todėl prašykime Tomo užtarimo ypač tiems mūsų broliams ir seserims, kurie atsitolino nuo Bažnyčios dėl išnaudojimo skandalų – tos kančios, kurios nebepajėgiame paaiškinti ir kuri sudrebina mūsų tikėjimą.

Vis dėlto, kas gi labiausiai užgavo Tomą, kas sužeidė jį taip, kad vien prisilietimas prie Mokytojo žaizdų gali jį pagydyti? Juk tai Tomas sakė kitiems apaštalams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ (Jn 11, 16). Kodėl tad Jėzaus mirtis pasėjo Tomo širdyje netikėjimo sėklą, nors dar neseniai jis pats buvo pasiryžęs mirti kartu? Tas Tomo ryžtas keliauti kartu į Jeruzalę buvo kovos bendražygio ryžtas – ryžtas ne tiek mirti, kiek kovoti iki mirties. Klausimas, kurio Tomas nepajėgia atsakyti, yra ne Jėzaus mirtis, bet tos mirties įrankis – Kryžius, kurį Jėzus paėmė nešti romiai kaip Avinėlis.

Todėl iš tiesų Tomas buvo teisus, kai Paskutinės vakarienės metu aukštutiniame kambaryje sakė Jėzui: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ (Jn 14, 5). Tomas tikrai nežinojo nei tikslo – Tėvo, nei kelio – Kryžiaus. Jis nežinojo, kad Jėzus Didįjį penktadienį kovojo ir kovėsi iki galo. Tačiau kovojo vieninteliu būdu, kuriuo buvo įmanoma nugalėti Priešą, – išlaikydamas pasitikėjimą Tėvo meile iki galo.

Tai, kas įvarė pleištą tarp Dievo ir žmogaus, buvo žmogaus abejonė Dievo meile. Adomas suabejojo, kad Dievo įsakymas kyla iš grynos meilės ir ryžosi šį įsakymą sulaužyti. Todėl tai, kas sutaikė Dievą su žmogumi, buvo tobulas pasitikėjimas iki galo. Tamsiausią akimirką, visų apleistas, mirdamas ant Kryžiaus Jėzus taria: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Tuo būdu Jis sutriuškina Šėtoną ir atima iš jo pergalę, kurią šis pasiekė Rojaus sode.

Broliai ir seserys, ar suprantate, kokią brangią dovaną esame gavę čia, Vilniuje, per Jėzaus apsireiškimus šventajai Faustinai? Ta dovana yra tas pats ginklas, kuriuo ant Kryžiaus Jėzus įveikė Šėtoną, – pasitikėjimas Dievo meile. Kai žvelgiame į šį paveikslą, nutapytą pagal Jėzaus nurodymus, regime tą patį Jėzų, kuris aukštutiniame kambaryje atėjo pagydyti Tomo netikėjimo: Tomai, pažvelk į mano žaizdas ir pažink Kryžiaus slėpinį. Aš atnešu ramybę ne taip, kaip atneša ją pasaulis. Pasaulio ramybė – tai neigti Kryžių ir atmesti kančią. Mano ramybė – priimti Kryžių ir pasitikėti Tėvo gailestingumu iki galo. Aš sugrąžinau pasitikėjimo skolą, sutaikinau Dievą su žmogumi, todėl sakau: Ramybė jums.

Koks gilus šis sutaikinimo slėpinys. Kiekvienos mūsų padarytos nuodėmės žaizda buvo nukryžiuoto Jėzaus kūne ir už kiekvieną žaizdą Jis atleido. Tą akimirką, kai vinys pervėrė Jėzaus rankas, Jis jau žinojo į šias vietas gulsiant Tomo pirštą, kad būtų pagydytas jo netikėjimas. Jėzus romiai priėmė vinių dūrius: Tomai, „štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ (plg. Iz 49, 16). Todėl dabar nėra tokios nuodėmės, kuri nebūtų atleista tam, kuris ją išpažįsta ir pasiryžta taisytis. Kaltintojas nebeturi kuo kaltinti, nes tas, kuris buvo sužeistas, atleidžia (plg. Rom 8, 33–34).

Ir Jėzus atiduoda šią atleidimo galią – galią sutaikyti – Bažnyčiai taip, kaip Tėvas ją atidavė Jam, savo Sūnui. Šventoji Faustina savo Dienoraštyje rašo: „O amžinoji Tiesa, Įsikūnijęs Žodi, […] visuose dalykuose atsiduodu vyresniųjų ir nuodėmklausių valiai, […] mano Jėzau, sunku, bet Bažnyčios balsas man svarbesnis už balsą, kuriuo kreipiesi į mane“ (Dien. 497). Tai žodžiai šventosios, kuri regi Kristų ir kalbasi su Juo, tačiau išpažinti nuodėmių eina pas kunigą, nes žino, kad jam patikėta galia atleisti nuodėmes ir jas sulaikyti (plg. Jn 20, 23).

Tomas pasiliko apaštalų būryje ir jam buvo už tai atlyginta. Jis pamatė Jėzaus žaizdas ir įtikėjo ne tik Jo prisikėlimu – jis įtikėjo Jėzaus meile. Tos žaizdos atvėrė jam Dievo gailestingumo slėpinį. Todėl, brangūs broliai ir seserys, švęsdami Gailestingumo sekmadienį, ir mes nukreipkime savo akis į Jėzaus šono žaizdą, kad kartu su apaštalu Tomu, su šventąja Faustina, su tais, kurie buvo sužeisti išnaudojimo, su visais nešančiais savo kryžių, ypač kartu su persekiojamais krikščionimis visame pasaulyje tartume Pauliaus žodžius: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? Ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 35–39). Amen.

Arkivyskupas Gintaras Grušas

Dievo Gailestingumo sekmadienis, Vilnius, Dievo Gailestingumo šventovė, 2019-04-28

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt