200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo pamokslas Aušros Vartų atlaiduose

2019 lapkričio 10

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šį sekmadienį susirinkome į Aušros Vartų atlaidus naujai išgyventi Dievo Motinos, Gailestingumo Motinos artumą ir patirti jos užtarimą mums einant tikėjimo keliu. Šią savaitę kartu gilinsimės į mums visiems mielos maldos „Tavo apgynimo šaukiamės“ žodžius, iš naujo maldaudami Marijos užtarimo. Šios maldos, sukurtos pirmaisiais krikščionybės amžiais, originali versija, pirminis tekstas skamba taip: „Tavo Gailestingumo šaukiamės, Dievo Gimdytoja! Mūsų maldavimų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus gelbėk! Tu esi vienintelė šventa, Palaimintoji Mergele!“  Jau pirmieji krikščionys suvokė, jog Mergelės pagimdytasis Jėzus pats yra Gailestingumas, o ji, būdama Jo Motina, girdi maldavimus, gelbsti nuo pavojų ir padeda varguose. Tikiu, kad šis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Gimdytojos užtarimu ir globa subūrė ir jus čia šiandien.

Marija kaip Dievo Gimdytoja labai anksti pasirodo ir krikščioniškame mene – jau V–VI amžiuje randame Theotokos ikonų, pavyzdžiui, Mariją, sėdinčią soste, laikančią savo Sūnų ir į Jį rodančią. Ji visada rodo į Sūnų, visada mus į Jį kreipia. Nes Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Ji ir šiandien rodo į Jėzų ir kviečia mus Juo sekti.

Šio sekmadienio liturgijos skaitiniai mums atskleidžia tikėjimo mirusiųjų prisikėlimu temą. Pirmajame skaitinyje girdėjome pasakojimą apie neįtikėtiną tikėjimo liudijimą: drąsą jį išpažinti ir dėl jo numirti. Visas 2 Makabiejų knygos 7 skyrius išsamiai pasakoja apie septynių brolių kankinimą dėl to, kad šie atsisakė valgyti Įstatymo jiems uždraustą kiaulieną. Kiaulienos valgymas jiems buvo tolygus tikėjimo išsižadėjimui. Į karaliaus įkalbinėjimus vienas iš brolių atsako aiškiai: „Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams“ (2 Mak 7, 2). Panašiai kalba ir kiti broliai, nepaisydami grasinimų ir pasityčiojimų. Tačiau šioje trumpoje ištraukoje girdėjome ne visą istoriją. Skyriaus pabaigoje pasakojama apie karaliaus bandymą papirkti jauniausiąjį sūnų žadant jam turtus ir didelę karjerą, tačiau ir šis verčiau pasirenka kankinimus bei mirtį. Įdomu, kad už visų sūnų stovi jų motina. Raštas sako: „Motina buvo ypač puiki ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė septynis savo sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo Viešpatyje“ (2 Mak 7, 20). Ji drąsino juos: „pasaulio Kūrėjas <…> iš savo gailestingumo vėl duos jums gyvastį bei gyvybės alsavimą, nes dabar jūs užmirštate save dėl jo Įstatymo“ (2 Mak 7, 23).

Tokia stiprybė ir drąsa kyla iš tvirto tikėjimo mirusiųjų prisikėlimu. Neįtikėtina, kad apie tai kalbama jau Senajame Testamente. O šiandienos Evangelijoje girdime teologinę diskusiją su sadukiejais, kurie mirusiųjų prisikėlimu netiki. Pateikdami teologinį kazusą, jie bando užginčyti Jėzaus kalbas apie amžinąjį gyvenimą. Tikėjimo stoka dažnai ir šiandien maskuojama teologiniais išvedžiojimais bei tuščiais svarstymais, kurie dažniausiai susiję su pasiteisinimų ieškojimu, o ne su noru atrasti tiesą.

Štai ne taip seniai pabaigėme Vėlinių oktavą. Buvo daug kalbama apie prasmę, viltį, amžinąjį gyvenimą. Ir visgi, jeigu galėtume suskaičiuoti, kiek tarp mūsų, Lietuvos katalikų, yra tokių kaip tie Makabiejų laikų jaunuoliai, o kiek tokių kaip Jėzaus laikų sadukiejai, visai neaišku, koks būtų rezultatas.

Dievo Gailestingumas mums atveria vartus į laimingą amžinybę, tačiau kiek iš mūsų tuo tikrai tikime? Kiek iš mūsų tikime tuo taip, kad galėtume drąsiai dėl šio tikėjimo numirti? Taip, kaip ir šiandien miršta persekiojami krikščionys įvairiuose pasaulio kraštuose? Kiek iš mūsų esame pasiruošę iki kraujo kovoti siekiant išvengti nuodėmės, kuri atskiria mus nuo Dievo?

David‘as Maria Turold’as, šių dienų teologas ir poetas, sako, kad tikėjimo krizė iš esmės yra žmonių tikėjimo vienų kitais krizė. Informacijos pertekliaus laikais darosi sunku atskirti, kas yra tiesa, o kas yra melas). Linkstame vis labiau abejoti ir įtarinėti, nes tai, kas atrodo tiesa, vis rečiau tiesa yra. Turime ugdytis įžvalgą, apie kurią taip dažnai kalba popiežius Pranciškus, idant atskirtume tai, kas tikra. Reikia tikėtis, kad fake news (melagingų naujienų) atmosferoje stiprės tikrų dalykų ilgesys. Nes tik tikri dalykai kokybiškai keičia gyvenimą. Niekas nepakeis gyvo ryšio, besąlyginio priėmimo, nesavanaudiškos meilės, tikro gailestingumo… Niekas nepakeis maldos, nes joje glūdi tikroji galia. Mergelė Marija per įvairius savo apsireiškimus istorijoje nuolat ragina mus gręžtis į Dievą, keisti savo gyvenimą ir melstis už pasaulį. Ji, kaip tikra Motina, kalba, prašo, verkia, maldauja, moko, ragina. Jai rūpi pasaulis ir kiekvienas jame gyvenantis žmogus. Ji prabyla piemenėliams, vaikams, paprastiems žmonėms, turintiems atviras širdis, moko juos melstis ir siunčia į pasaulį su žinia, kad malda gali sustabdyti karus, perkeisti asmenis ir visuomenes. Ji kupina gailestingos meilės, nes yra Gailestingumo Motina.

Tad kreipkimės į ją nedvejodami, prašykime sustiprinti tikėjimą, melskime taikos pasauliui ir prašykime, kad žmonių širdys būtų perkeistos. Šventasis popiežius Jonas Paulius II sakė: „Primygtinis Dievo Motinos šaukimasis grindžiamas tvirtu pasitikėjimu, jog jos motiniškas užtarimas yra visagalis jos Sūnaus Širdyje. Ji, kaip sakė pal. Baltramiejus Longo, yra „visagalė per malonę“ (RVM 16). Kaip tų septynių jaunuolių motina, Mergelė Marija nesipriešino savo mylimojo Sūnaus kančiai. Buvo gerai savo širdyje apsvarsčiusi Simeono išpranašautą misiją, atidžiai klausėsi paties Jėzaus kalbų ir visą gyvenimą augo klusnume Dievui. Ji neturėjo iliuzijų, kad tikinčiojo gyvenimas bus lengvas ir be rūpesčių, bet pasikliovė Visagalio gailestingumu. Net stovėdama po kryžiumi, kentėdama kartu su Sūnumi, ji neprarado nei vilties, nei tikėjimo. Ji jau buvo patyrusi, ką reiškia, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Prancūzų filosofė Simone Weil yra sakiusi, kad „tikinčiojo gyvenimas suprantamas tik tuomet, kai jame yra kažkas nesuprantamo.“ Šia prasme Mergelė Marija – tikra tikinčiojo ikona. Tad gerbkime ją ne tiek savo pamaldumu, kiek savo pastangomis nešti Kristų pasauliui. Mokykimės iš jos to ištvermingo tikėjimo, atidumo apsvarstant Dievo žodžius, atsidavimo tarnaujant ir pasitikėjimo visomis aplinkybėmis, idant mūsų tikėjimas įgautų kūną – kad Kristus taptų matomas mūsų gyvenime.

Marija, Šventoji Dievo Gimdytoja, šią atlaidų savaitę išmokyk mus atpažinti Tiesą ir sekti Kristų visu savo gyvenimu. Padėk mums pagimdyti Tavo Sūnų savo gyvenimu, nešant Jį į šių dienų pasaulį. Tavo Gailestingumo šaukiamės, Tavo užtarimo galią išpažįstame – mūsų nepalik mūsų reikaluose, bet išmokyk, kaip ir Tu išmokai, – gyventi Tavo Sūnaus reikaluose ir į Jo rankas atiduoti savo gyvenimą, kasdienybę ir amžinybę. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Pamokslas Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidų šv. Mišiose, 2019 m. lapkričio 10 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt