Eucharistija

Eucharistija — tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną — Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės — Jo Kraujo taurės. Tai daryti Jėzus kvietė Jo atminimui.

Eucharistijos sakramento pavadinimai

Eucharistijos šventimas — tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia — dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.

Šventoji Komunija — tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio — dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną — Bažnyčią.

Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio — siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

Šventoji auka — tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Šventųjų paslapčių iškilmingas minėjimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras.

Duonos laužymas — tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis prisikėlęs pasirodė.

Viešpaties vakarienė — tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.

Viešpaties kančios mirties ir prisikėlimo atminimas, nes juo ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas ir išgyvenamas Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus aktas, prisikėlimo slėpinys, prieinamas vien tikėjimu.

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje). Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas — tikras Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramento koplyčią.

 

Kodėl tikinčiajam reikia priimti Eucharistiją?

Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Jėzus savo mylimai mokinių Bažnyčiai šitaip patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą — gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį bei velykinį pokylį.

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.

 

Kam teikiama Eucharistija?

Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Komunijos, žino pagrindines katalikų tikėjimo tiesas, yra pakankamai pasiruošęs ir neturi sunkių nuodėmių.

Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, drauge su visais tikinčiaisiais.

 

Pirmoji Šventoji Komunija

Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę ir 7 metų sulaukę krikščionys, kurių tėvai (globėjai) pareiškia norą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Atgailos ir Eucharistijos sakramentams rengiančios katechezės uždavinys — lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje. Todėl labai svarbu, kad vaikas ne tik pažintų tikėjimo tiesas, bet, tėvų padedamas, jomis gyventų ir net priėmęs šiuos sakramentus, toliau sistemingai dalyvautų parapijos bendruomenės gyvenime. Pasirengimo trukmė dažniausiai iki vienerių mokslo metų. Susitikimai vyksta kartą per savaitę parapijoje.

Suaugusieji Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ruošiami specialiuose susitikimuose. Norintys priimti šiuos sakramentus turėtų kreiptis į parapijos kunigą.

 

Priimantiems Eucharistiją būtina žinoti

  • Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.
  • Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).
  • Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.
  • Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus).
  • Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

 

Eucharistijos pavidalai

  • Kvietinė nerauginta duona, kurią kasdieniam būtiniausiam maistui nuo seniausių laikų vartojo daugelis tautų.
  • Vynuogių vynas be jokių priedų — kaip kasdienis Rytų kraštų žmonių gėrimas, džiaugsmo, gyvybės, dangiškosios puotos ir kančios ženklas.

 

Eucharistijos šventimo — šv. Mišių apeigos

Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Vyskupas ar jo patikėtas kunigas vadinamas liturgijos vadovu, celebrantu (lot. celebrantis — iškilmingai švenčiantis) vadovauja apeigoms, stovi matomoje vietoje, nes atstovauja Kristų ir sudabartina Jo veikimą.

Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primeną patį Kristų. Todėl kunigas liturgijos pradžioje nusilenkia kryžiui, primenančiam Jėzaus pasiaukojimą, ir altoriui bei jį pabučiuoja.

Pradžia

Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“, o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime. Toks atsiliepimas būtinas sąmoningam dalyvavimui apeigose. Kiekvienas toks atsakymas maldų pabaigoje ištartas garsiai reiškia, kad malda yra mano, trokštu, kad liturgijos vadovo visų vardų paskelbti žodžiai taptų realybe.

Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Jei liturgijai vadovauja vyskupas, jis taria: „Ramybė jums“. Atsakome: „Ir tau, Ganytojau“. Tai pasveikinimas iš apaštalo Pauliaus laiškų, pokalbis su bendruomene, liudijantis, kad visi susirinkę Viešpaties vardu.

Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu…“ ar kt malda.). Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas— mušimasis į krūtinę. Seniau tai būdavo kartojama tris kartus, dabar — vieną. Visi meldžiasi kartu garsiai ir aiškiai. Liturgijos vadovo kreipimasis „Kyrie eleison” — gailestingumo meldimas. Tai graikų kalbos šūksniu „Viešpatie, pasigailėk” sveikinamas Viešpats, esantis su mumis.

Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu (lot. Gloria — garbė). Visi kartu garsiai gieda ar kalba. Advento ir gavėnios sekmadieniais šis himnas praleidžiamas.

Kunigas taria: „Melskimės“. Po šio kvietimo melstis stoja trumpa tyla, kai kiekvienas mintyse gali išsakyti savo maldavimus. Bendruomenės troškimai šios liturgijos metu išsakomi Dievui. Kunigas perskaito maldą, kurioje perteikiama pagrindinė dienos liturgijos mintis. Maldos metu kunigo ištiestos rankos — tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi pritaria kunigui tardami: „Amen“ (t.y. — taip, tiesa, tebūnie).

Žodžio liturgija

Prasideda Žodžio liturgija — Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Sekmadieniais skaitoma ištrauka iš Senojo Testamento, kuriame pasakojama Dievo ir žydų tautos istorija. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Skaitovas, perskaitęs skaitinį, taria: „Tai Dievo žodis“. Visi atsako: „Dėkojame Dievui“.

Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Atsakome į tai, ką išgirdome — dažniausiai psalmės žodžiais tariame atliepą. Paprastai liturgijoje parinkta ne visa psalmė, bet tik tos eilutės, kurių mintis susijusi su skaitiniu.
Sekmadieniais ir per šventes skaitomas antrasis skaitinys, po jo atsiliepiame taip kaip ir išgirdę pirmąjį skaitinį: „Dėkojame Dievui“.

Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Šis hebrajiškas kreipinys reiškia: „Šlovinkit Viešpatį“. Per gavėnią jis praleidžiamas ar pakeičiamas, pvz., „Šlovė Tau, Kristau, amžinasis Žodi”. Jėzus netrukus prabils per Evangeliją, todėl atsistoję taip Jį pasveikiname.

Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Jis nulenkęs galvą prašo Dievą nuvalyti širdį ir lūpas, kad vertai skelbtų Gerąją Naujieną. Tai, ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Iš jų knygų girdime Gerąją Naujieną. Gali būti smilkalais ir žvakėmis pabrėžiama Evangelijos skelbimo momento svarba ir garbingumas. Evangelijos skaitymo bei giedojimo ceremonijos rodo didelę pagarbą bendruomenėje esančiam ir kalbančiam Kristui.

Evangelijų knyga kryželiu pažymima todėl, kad ji savyje slepia kryžiaus kančios skelbimą. Tariant žodžius ”Garbė Tau, Viešpatie”, mažuoju kryžiaus ženklu kunigo pavyzdžiu taip pat ženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę, kad protu Dievo žodį apmąstytume, lūpomis skelbtume ir širdimi priimtume, saugotume. Šie maži kryželiai savo kilme senesni nei mūsų persižegnojimas. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai — velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Evangelija — Geroji Naujiena, kurios klausome pasirengę ją vykdyti. Pabaigus skaityti Evangelijos ištrauką, pranešama: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: „Šlovė tau, Kristau“. Tai reiškia pripažinimą, kad čia pat yra kalbantis Kristus.

Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Visi sėdi ir atidžiai klausosi Šv. Rašto aiškinimo.

Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis — kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Jis apibendrina pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, sustiprina ryšį su Dievu bei su Bažnyčia. Visi stovi ir garsiai kalba Tikėjimo išpažinimo maldą.

Katalikų Bažnyčioje vartojami dviejų formų Tikėjimo išpažinimai: Nikėjos — Konstantinopolio išpažinimas, paskelbtas 381 m., (ilgesnis ir išsamesnis, bendras katalikams, stačiatikiams ir protestantams) ir Apaštalų tikybos išpažinimas, skirtas Krikštui. Abu yra tinkantys ir galiojantys, nuo seno Bažnyčioje vartojami.

Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Maldavimus galima skaityti jau parengtus kitų žmonių arba sugalvoti savus. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi vieningu kreipiniu. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą. Kunigas visuotinę maldą pradeda kreipiniu į žmones ir užbaigia trumpa malda.

Aukos liturgja

Po Visuotinės maldos vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Dažniausiai žmonės aukoja pinigus, kaip jų darbo ženklą. Aukojimo metu atnešant duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Atnašų procesijoje prie altoriaus gali būti atnešami ir Dievui paaukojami tie daiktai, kurie ateityje bus naudojami Bažnyčios liturgijoje ar bendruomenės bei vargšų labui. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Smilkymo metu atsistojama.

Dėkojimo giesmėje, kuri prasideda celebranto dialogu su bendruomene kunigas visos šventosios tautos vardu šlovina Dievą ir Jam dėkoja už sukūrimo ir atpirkimo darbą.

Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Šis tekstas kilęs iš Senojo Testamento, tris kartus kartojamas žodis pagal hebrajų tradiciją žymi patį aukščiausią būdvardžio laipsnį. Pranašas Izaijas regėjime matė angelus, stovinčius prieš Dievo sostą ir Jį garbinančius (plg. Iz 6, 1-3; Ps 118, 28). Prie šių žodžių prijungti žmonių šūkniai Jėzui įžengiant į Jeruzalę (Mt 21, 9). Pagal seną tradiciją šis iš hebrajų kalbos kilę žodis Hosana neverčiamas. Žodžio prasmė — „ ak, gelbėk, padėk“. Nuo senų laikų šis žodis vartotas kaip džiaugsmo šūkis Dievui ar valdovui pasveikinti. Sekmadieniais ir iškilmių metu šis himnas giedamas, o šiokiadieniais — visų tikinčiųjų kalbamas. Tuo metu visi stovi. Himnui pasibaigus, bendruomenė gali atsiklaupti.

Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės (gr. epiklesis — kreipimasis) malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Šią maldą baigdamas liturgijos vadovas atnašas peržegnoja ir skaitydamas iš Mišiolo aiškiai ir tiksliai atpasakoja Paskutinės Vakarienės įsteigimo aktą. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui. Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju — sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis visus žmones sutaikino su Dievu.

Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai primena, jog visa tai — tikėjimo paslaptis. Bendruomenė aiškiai atsako numatytą atliepą: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Tuomet galima atsistoti, jei tai bendruomenėje įprasta.

Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze (gr. anamnesis — atsiminimas). Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Anamnezės malda — dėkojantis Kristaus pagarbinimas, svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas, tai maldos už Bažnyčią žemėje (ištariami popiežiaus ir vietos vyskupų vardai), už mirusius ir gyvuosius, visus Mišių dalyvius, bei už vienybę su Bažnyčia danguje. Visa tai vadinama Eucharistine malda.

Lietuviškame mišiole įdėtos šešios Eucharistinės maldos vietoje vienos, nuo viduramžių buvusios, vadinamos Romos kanonu. Dabar ji pavadinta „Pirmąja Eucharistine malda“. Antroji sukurta persekiojimų laikotarpiu, kai dėl tikėjimo žuvo daug kankinių. Trečioji — naujai sukurta, prisilaikant tradicinių elementų. Ketvirtoji turi savo esmines dalis, paimtas iš rytietiškos šv. Bazilijaus (329-379 m.) liturgijos. Taigi ji yra bendra su Rytų Bažnyčia. Penktoji ir šeštoji Eucharistinės maldos dar vadinamos Susitaikinimo. Kai vieną iš jų liturgijos vadovas skaito, visa bendruomenė reikiamu metu garsiai atsakinėja.

Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame…” Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas — doksologija (gr. doxalogos — garbės pareiškimas). Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“. Visi atsistoja.

Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Kartu su Juo, kuris tapo mūsų broliu, Dievą galime vadinti Tėvu. Ši malda nuo 4 a. Mišių liturgijoje kalbama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Bendruomenė stovėdama drąsiai, garsiai ir vieningai drauge meldžiasi.

Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Ramybė, kurią savo mokiniams pažadėjo Kristus, turi lydėti ir mus, Jo įsteigtos Bažnyčios narius. Mišių dalyviai nuoširdžiai galvos linktelėjimu ar rankos paspaudimu palinki vieni kitiems Kristaus ramybės.

Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli…”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Taip vadinamas Jėzus (plg. Jn 1, 29), kuris „kaip avinėlis buvo vedamas pjauti” ir atidavė už mus savo gyvybę. Kristus mus kviečia į puotą, kurioje atiduoda pats save. Jis dėl mūsų tapo laužoma duona, kad mokėtume gyventi dėl kitų. Sulaužoma duona (taip prisimenama, kad nukryžiuotas Jėzus buvo sulaužytas), kad visi galėtume dalytis ir pasisotinti Dievu. Anksčiau viena didele Eucharistine duona dalijosi visi liturgijos dalyviai. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. Po maldos galima atsiklaupti.

„Štai Dievo Avinėlis…“ — tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį…“ Taip tikintieji paruošia savo širdį Jėzaus Kristaus priėmimui. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Žmonės, priimdami Komuniją, patvirtina savo tikėjimą žodžiu „Amen“.

Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Tuo metu visa bendruomenė stovi.

Sekmadieniais gali būti paskelbiama tai, kas yra svarbu bendruomenės gyvenime. Tuo metu visi gali atsisėsti.

Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mumis, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme. Mūsų gyvenimas ir liturgija — neatskiriami. Liturgijos vadovas palaimina visus susirinkusius, tikintieji stovėdami persižegnoja.

 

Kas gali teikti Eucharistiją?

Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.

 

Vaikų ir jaunuolių rengimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gairės

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt