Abraomo ir kiekvieno pašauktojo kelionė Dievo link

2018 vasario 6
Kadras iš filmo „La Grande Belllezza“, la Scala Santa

Vyskupo Dariaus Trijonio konferencijos vienuoliams 2018 m. vasario 2 d. santrauka.

Švenčiant Pašvęstojo gyvenimo dieną svarbu pažvelgti į Abraomo pašaukimo istoriją. Nors jis ne vienuolis ar koks atsiskyrėlis, tačiau jo istorija yra visos žmonijos kelionės Dievo link istorija. Kartu ir mūsų visų istorija.

Abraomas – iš Ūro kilęs ir apie 1800 m. pr. Kr. gyvenęs izraelitas, laikomas visų, kurie tiki vieną Dievą, protėviu. Kai Viešpats jį pakvietė eiti iš savo gimtojo krašto, jam buvo 75-eri. Viešpats ilgai laukia, kol pakviečia. Nepašaukė Abraomo, kai šis buvo jaunas, kupinas jėgų ir jaunatviško veržlumo. Laukė, kol ateis tinkamas laikas. Taigi nė vienas pašaukimas neturi amžiaus ribų, nors mūsų žmogiškas žvilgsnis galbūt būna kiek pragmatiškas.

Kviesdamas Dievas nenubraižo viso maršruto, kur ir kaip pasukti. Todėl svarbu visada būti pasirengusiems išgirsti konkretų kvietimą ir priimti jį konkrečią akimirką, pasitikėti Dievo vedimu ir būti kantriems. Dievas kviečia mus išlaukti tinkamo momento.

Netrukus Abraomą užklumpa išbandymai, Kaanano krašte kyla badas. Ar kilus badui Abraomui būtinai reikėjo bėgti į Egiptą? Argi nebūtų buvę teisinga likti ir viltis Dievo aprūpinimo? Pasirinkimas bėgti nėra blogas ar smerktinas. Žmonės žinojo, kad Egipte galima lengviau prasimaitinti dėl ten tekančios Nilo upės, palei kurią būdavo geresnės dirvos ir našesnis derlius. Egiptas turėjo pakankamai maisto, bet egiptiečiai nemėgo ateivių iš kitų kraštų, o dykumų klajoklių netgi nekentė. Todėl nieko nuostabaus, kad Abraomas bijojo ten eiti. Jo baimė konkreti – jam rūpėjo jo artimieji, gražuolė žmona Sara, kurios Abraomas bijojo netekti, ir pats, kaip sutuoktinis, galėjo būti nužudytas (plg. Pr 12, 12).

Todėl Abraomas griebiasi atsargumo priemonių sakydamas Sarai: „Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas“ (Pr 12, 13). Tačiau tai buvo melas, suplanuota ir sąmoninga apgaulė.

Iš tiesų greitai pasirodė, kad Abromo baimė buvo pagrįsta. Pakerėti Saros grožio, egiptiečiai ją nusivedė tiesiai į paties faraono haremą. Abraomo kailis liko sveikas, bet kas dabar bus su žmona, su Sara? Iš 13 eilutės matome, kad už visus artimuosius ir netgi už Sarą Abraomui labiau rūpėjo jis pats: „Kad per tave man būtų gera.“ Ir tikrai Abraomas greitai įsigijo daug turto, jis buvo apipiltas faraono dovanomis (Pr 12,16) – jį lydėjo sėkmė. Sakytume, natūralu, kiekvienas žmogus siekia susikurti gerovę. Bet čia ir iškyla klausimas, kokiomis priemonėmis.

Sara, ko gero, buvo smarkiai nusivylusi, juk mylėjo Abromą, jau tiek metų buvo kartu, buvo jo žmona, o Abraomas lemiamu momentu gina ne ją, o savo kailį. Lemiamu momentu nusvėrė savas interesas, o ne artimo. Abraomas egzamino neišlaikė. Jis sumanė savavališką planą, atidavė savo žmoną į egiptiečių rankas, bet čia įsikiša Dievas – baudė faraoną visokiomis nelaimėmis ir leido sužinoti tiesą. Faraonas permatė Abraomo gudrybę ir jį baisiai sugėdino atvirai pasipiktindamas jo poelgiu ir dėl to išvarydamas iš savo žemės (Pr 12,18–20). Pagonis faraonas Dievo išrinktajam priverstas priminti Dievo tiesą apie melą ir teisingumą! Kartu tai kvietimas išmokti turėti savigarbą. Šioje situacijoje matome gražią Dievo pamoką, kuri baigiasi laimingai.

Abraomas iškeliauja iš Egipto su savo turtais, kuriuos sukaupia. Su jais greičiausiai parsigabena ir pagonišką egiptietišką suvenyrą – tarnaitę Hagarą, vieną iš vergių, kurios minimos 16 eilutėje. Kaip žinome, vėliau Abraomo šeimoje šiai moteriai dar tenka suvaidinti svarbų vaidmenį.

Taigi Dievas moko Abraomą ir Sarą taip, kaip Jėzaus apaštalus, kuriems kelionės pradžioje netrūksta savanaudiškumo ir garbės siekimo. Tačiau vis labiau tęsiant kelionę su Jėzumi, susiduriant su iššūkiais ir patiriant nuotykių, mūsų charakteris palaipsniui keičiasi. Ar tai būtų šeima, ar vienuolynas, atėjęs žmogus ieško savo tapatybės. Natūralu, kad kartais būna tam tikrų įtampų. Svarbu mokėti išlaukti, nes kartu mes bręstame ir pamažu atrandame Dievo mums numatytą vietą.

Sara pajuto, kaip Dievas ja rūpinasi, ir todėl ji gali drąsiai Juo pasitikėti. Ir Abraomas išmoko pamoką: iš pradžių buvo gudrus savanaudis, o vėliau prieš mūsų akis iškyla visiškai kitoks. Savo sūnėnui Lotui jis pasirodo labai dosnus, leidžia pirmam užimti geresnes ganyklas (13, 8–9). Savo turtų Abromas nusprendžia siekti sąžiningu būdu, taip pademonstruodamas saikingumą, dorybę, kuri labai vertinama ir Naujajame Testamente.

Nors pažadas duotas, tačiau laikui bėgant Dievo pažadėtasis sūnus vis negimė. Praėjus maždaug 10 metų nuo atėjimo į Kanaaną Sara iš nevilties (jai jau buvo apie 75 metai) pasiūlė savo vyrui Abraomui pasielgti taip, kaip įprastai tuo metu elgdavosi turtingi vyrai, kurių žmonos buvo nevaisingos, – paimti sau jos vergę Hagarą sugulove. Sūnus gimsta iš Abraomo baimės. O reikia, kad jis gimtų iš pažado ir pasitikėjimo Dievu. Nebiblinis problemos sprendimas visada sukelia naujų problemų ir dar labiau komplikuoja padėtį. Tarp Saros ir Hagaros kyla konfliktas, vėliau jis kyla ir tarp jų vaikų. Žmogus, nekantrus iš prigimties, visada stengiasi padėti Dievui ir imasi spręsti problemas savo išmintimi ir jėgomis. O Dievo būdas spręsti problemas – tai tikėti Jo žodžiu, elgtis pagal Jį ir nuolankiai bei kantriai laukti, kol Dievas išpildys savo pažadus. Dievas siunčia tikintiesiems išbandymų, kad juos ugdytų ir keistų, todėl nereikėtų Jam priešintis. Sunkiomis aplinkybėmis Dievas mums liepia būti nuolankiems ir melstis, o ne bėgti nuo sunkumų. Dievas yra pajėgus išspręsti visas mūsų problemas, jei pasitikime Juo.

Praėjus 14 metų po Izmaelio gimimo Sara pastojo ir pagimdė Dievo žadėtąjį sūnų Izaoką (Pradžios 21, 1–3). Dievas išpildė savo pažadą po ilgo 25 metų laukimo, kai 90 metų Sara ir 100 metų Abraomas jau buvo fiziškai nepajėgūs susilaukti vaikų. Šis Abraomo sūnus gimė antgamtiniu būdu, kad visa garbė tektų Dievui. Šventajame Rašte dažnai pastebime šią svarbią mintį: kad kartais nekiltų abejonių, jog čia Dievo veikimas, Jo galybė apsireiškia visiškame silpnume.

Pagaliau Abraomo laukė paskutinis išbandymas – Viešpaties raginimas paaukoti sūnų Izaoką. Abraomas nieko nesakydamas, tyliai viską vykdo. Jo tėviškas, jautrus  pokalbis su Izaoku atskleidžia, kad jis jau nebegalvoja apie save, jam nesvarbu, ką sūnus apie jį pagalvos, svarbu tik Dievo valia ir kad sūnus neprarastų tikėjimo Dievu.

Iš istorijos apie Abraomą taip pat galime pasimokyti draugystės su Dievu. Pradžios knygos 12 skyriuje matome, kaip Dievas su Abraomu užmezga labai artimą ryšį. Tas ryšys, su pakilimais ir nuosmukiais, per daugelį metų išauga į tikrą draugystę. Žinoma, skirtumas tarp Dievo ir Abraomo išlieka; nė sykio Abromas nepavadina Dievo savo bičiuliu. Bet Abraomas trijose Šventojo Rašto vietose vadinamas Dievo draugu (2 Met 20, 7; Jok 2, 23; Iz 41, 8). Dievas Abraomą pasirinko ne dėl to, kad jau laikė savo draugu, o tam, kad juo padarytų. „Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu“ (Jok 2, 20–23).

Galbūt ir mūsų gyvenimo kelionėje pasitaiko sunkių išmėginimų, išbandymų. Dievas nori mus padaryti savo draugais. „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15). Besąlygiškai vykdydami Dievo nurodymus mes keičiamės, keičiame savo poreikius ir vis labiau panašėjame į Tą, kuris besąlygiškai įvykdė savo Tėvo valią.

Kaip šeimoje tėvai yra kviečiami perduoti tikėjimą, taip ir vienuoliai kviečiami kaip tėvai, kaip broliai ir seserys, padėti augti ir perduoti tikėjimą ne tik savo bendruomenėms, bet ir tiems, kurie juos supa.

 Konferencijoje naudota Holgerʹio Lahauneʹo straipsnio „Klaidžiojantis Abraomas“ medžiaga.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt