85-ųjų Nepriklausomybės metinių proga

2003 vasario 16

Brangūs Broliai ir Seserys,

Vasario šešioliktoji mūsų Tautos istorijoje – ne vien tik svarbi data. Tai Nepriklausomybės bei valstybingumo pamatas. Tauta be atminties tarsi medis be šaknų, – kasdienių rūpesčių ir sunkumų vėjai jį nudžiovina. Atminties gyvybės syvai suteikia jėgų mylėti ir dirbti Tautai, kurioje Dievas leido mums gimti. Medžio šaknys yra giliai po žeme ir jų nematyti. Tačiau, kol jos sveikos, tol gyvybė skleidžia šakas, veši lapija.

Švenčių ir minėjimų metu įprasta daug kalbėti apie garbingą Tautos praeitį, apie šiandienos iššūkius. Tai suprantama, nes meilė Tėvynei ragina būti ištikimais ir drąsiais jos gynėjais, grąžintojais bei puoselėtojais.

Tačiau šiandien pirmiausia norėčiau pažvelgti į šaknis, kurių dėka mes gyvename laisvą, kūrybingą ir vaisingą gyvenimą. Medžių šaknys iš pažiūros visos panašios, tačiau būtent jos suformuoja savitą augmenijos formą. Lapai kasmet nukrenta, vaisiai nuskinami, o šaknys brandina naujus žiedus.

Koks tas mūsų gyvenimo medis? Istorinė atmintis ir šiandienė patirtis mums leidžia jį atpažinti ir iš naujo pamilti tokį, koks jis yra. Tai suprasti ypač svarbu stojant į Europos Sąjungą. Ar suvokiame savąją tapatybę? Ar sveikos mūsų Tautos šaknys? Ar bus laikomasi amžinųjų tiesų ir puoselėjamas bendrasis gėris? Ar sugebėsime ne tik ištiesę ranką prašyti kitų tautų pagalbos, bet ir oriai bei garbingai pasidalyti savuoju dvasiniu paveldu, kurio Lietuva niekada nestokojo.

Gyvename laikmetį, kuris yra atsigręžęs į išorę: reklamos, skambūs žodžiai, piktos reakcijos, baisus tempas, sumišę tiesa ir melas. Jie atima galimybę pamatyti tai, kas yra svarbiausia, kas įkyriai ir garsiai nerėkia, kas bręsta tyliai ir tvirtai, remiasi į amžinuosius dalykus.

Tautos laisvę esmingai grindžia ir įprasmina, Valstybės gyvenimo kokybę ir stiprybę labiausiai palaiko žmogaus orumas. Bažnyčios mokymas sako: „Pagal beveik vieningą tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuomonę, viskas žemėje privalo tarnauti žmogui, kaip savo centrui ir aukščiausiajai viršūnei“ (Gaudium et spes 12). Visuomenė ir valdžios autoritetas turi tarnauti žmogui. Jam turi būti kuriami įstatymai, sudarantys galimybę oriai gyventi, laisvai pasirinkti, kaip auklėti savo vaikus. O senatvė neturi gąsdinti nesaugumu ar net „pagalba“ greičiau numirti.

Žmogaus orumas prasideda nuo pagarbos gyvybei. Visų žmogaus teisių pamatinė ir pirmiausia teisė yra gyventi. Abortas, eutanazija, klonavimas žmogaus asmenį paverčia daiktu. Žmogaus gyvybė ir mirtis tampa priklausoma nuo kitų asmenų sprendimų, o tai iš esmės neigia žmogaus orumą ir patį jo buvimą. Istorinė mūsų Tautos patirtis byloja apie ypatingą pagarbą gyvybei. Gausios, kad ir neturtingos šeimos išaugino ne vieną garsų Lietuvos žmogų. Tradicinė pagarba senatvei taip pat neturi tapti atgyvenusia ir nemadinga praeitimi. Kova už taiką ir laisvę prasideda nuo įsipareigojimo stoti už gyvybę, už teisę gyventi, už pagarbą kiekvienam žmogui.

Visuomenės pagarba gyvybei turi remtis teise ir teisingumu. Tai visos tautos ir ypač jos vadovų rūpestis. Jau senovės išminčius Sokratas, gyvenęs penktame amžiuje prieš Kristų, teigė, jog aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra tiesa, o ją ir elgesio normas nusako valstybės įstatymai. Tačiau žmogiška išmintis ribota. Virš žmogiškų įstatymų yra Dievo įstatymas. Žmogiškas teisingumas turėtų remtis į Dievo teisingumą, kuris įrašytas į kiekvieno žmogaus sąžinę. Sąžinės paneigimas – tai didžiausias nuosmukis. Žmogus yra tiek žmogus, kiek jis apsisprendžia gyventi pagal savo sąžinę. Šiandien daugelis norėtų užsklęsti sąžinę sendaikčių sandėliuke ir remtis vien asmenine nauda grindžiama teise. Tačiau žmogaus sąžinė tiesiogiai susijusi su Kūrėju, todėl manipuliavimas ja paverčia žmogų butaforine būtybe, praradusia dievišką gyvybės pradą. Pasaulis neatpažįstamai pasikeistų į gera, jei žmonės įsiklausytų į savo sąžinę. Ypač tuomet, kai kuriami įstatymai, kurie privalo tarnauti bendrajam gėriui, o ne privatiems tikslams.

Kai kalbame apie žmogaus orumą, teisę ir teisingumą, negalime pamiršti, kad visi šie dalykai glaudžiai susiję su solidarumu. Pasaulyje, kuris yra užtvindytas nuasmeninta informacija ir virtualiais kontaktais, labai stinga tiesioginio žmonių bendravimo, suteikiančio galimybę įsipareigoti kitiems, kurti visų laimę. Krikščionys privalo atminti – kiekvienas žmogus yra mano brolis. Jei seksime šiuo bendražmogišku įstatymu, jei vieni kitus gerbsime, jei vieni kitiems padėsime, pasaulis pasikeis. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II sako: „Jei norime sukurti pasaulyje meilės civilizaciją, turime remtis visoms kultūroms bendromis vertybėmis, kurios glūdi kiekvieno žmogaus prigimtyje. Kas gi gali būti bendresnio, kas gi gali mus visus labiau vienyti už bendrą visų žmonių vienodą prigimtį? Dėl to visus raginu: gelbėkime žmogų; visi kartu gelbėkime žmogų! Visuomenių vadovų pareiga ginti žmonių giminę, padaryti viską, kad mokslas tarnautų žmogui, kad žmogus nebūtų atrankos, pirkimo ir pardavimo objektas, kad priimami įstatymai nevergautų savanaudiškumui ir atskirų grupių egoistiškiems tikslams. Tikinčiųjų bendruomenė visada skelbs, kad jokia valdžia, jokia politinė programa, jokia ideologija neturi teisės atimti iš žmogaus jo asmens orumo. Tikintieji turi pareigą visada ir visiems skelbti, jog žmogus yra asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, sugebantis mylėti kaip Jėzus“.

Apmąstykime šiuos Šventojo Tėvo žodžius. Švęsdami Tautos Nepriklausomybę, nepamirškime, kad be Dievo pagalbos ir paramos nesugebėsime jos išsaugoti, nemokėsime atsižvelgti vieni į kitus ir bendrai dirbti Tautos gerovei. Tik tikėjimo ir pasitikėjimo Aukščiausiojo malone dėka gerbiamas žmogus, kuriama Dievo vaikų bendruomenė, pasaulis tampa teisingesnis.

Šiandien mūsų jaunai Valstybei tenka svarbus ir įpareigojantis uždavinys – išsaugoti sveikas ir savas valstybingumo šaknis. Tos šaknys – tai tiesos ir dorybės, kurios atsparios laikui, kurių nepaliečia kultūrų ar kartų kaita. Kol mūsų Tautos gyvenimo šaknis maitins Amžinoji Versmė, Lietuvos valstybės vardas neišnyks iš pasaulio žemėlapio.

Mano šventinis linkėjimas – budėkime! Anot pranašo Izaijo, būkime „ryto sargais“, kurie stiprūs viltimi, budriai laukia aušros.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt