Pabusk, žmogau: dėl tavęs Dievas tapo žmogumi. Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5, 14).
Šiais šv. Pauliaus žodžiais noriu pasveikinti ir paraginti šią šventą naktį ne tik švęsti Kalėdas, bet ir susitikti su gyvuoju Dievu, kuris dėl mūsų tapo žmogumi. Maža to, tapo silpnu Kūdikiu, kad atskleistų mums beribę Dievo meilę ir gailestingumą. Jėzus – Ješua – reiškia Dievas gelbsti. Dievo gailestingumas įgyja žmogaus veido bruožus, kad mes Jį pažintume, girdėtume ir matytume. Į žemę atėjo Dievo gerumas, Jo meilė ir gailestingumas. Ne nuodėmėse paskendę žmonės staiga pakeitė gyvenimą bei įpročius ir pradėjo daryti gera. Dievas pirmas ištiesė ranką nusidėjusiam žmogui. Tai yra krikščionybės Geroji Žinia, kurią šiąnakt švenčia visas pasaulis.
Gaudžia bažnyčių varpai, skamba džiugios Kalėdų giesmės apie stebuklingąją žvaigždę, kuri apreiškė Išganytojo gimimą. Kodėl ne visi žmonės pamatė šią žvaigždę? Argi Dievas atėjo tik pas išrinktuosius?
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Šie evangelijos žodžiai mus patikina – atpažinti ir sutikti gyvąjį Dievą gali kiekvienas, kuris tiki. Tikėjimas yra Dievo ir žmogaus susitikimo vieta. Tikėjimas yra tas didysis lobis, kurį atradęs, – kaip skaitome evangelijoje, – žmogus parduoda visa, kad jį įsigytų (plg. Lk 13, 44). Tikėjimo dėka Kalėdos tampa Dievo ir žmogaus intymaus bendravimo švente. Antraip jos tėra tik dar viena puota, paliekanti praplėštus dovanų maišelius, suglamžytus spalvotus popierėlius ir tuščią širdį, vėl kupiną nerimo, baimės dėl ateities, besikankinančią ilgesiu ir nepasotinamu troškimu.
Atsiverskite ir tikėkite Evangelija (Mk 1, 15), – ragina mus Kristus. Atsiversti – nereiškia grįžti į praeitį ar šiek tiek pataisyti savo gyvenimą. Atsiversti – tai vienu šuoliu patekti į kitą, Dievo siūlomą tikrovę, kurion mus kviečia Kalėdų žinia. Pirmasis atsivertimas, – sako šv. Tomas Akvinietis, – yra tikėti. Tik mažas piemenų būrelis patikėjo angelų skelbimu ir palikę savo bandą atbėgo į Betliejaus tvartelį; tik keli išminčiai išdrįso sekti spindinčia žvaigžde, kuri kvietė juos į nežinomą tikėjimo kelionę. Tik atviros širdys yra pajėgios priimti tikėjimo žinią ir pagal ją nukreipti savo gyvenimo kelią. Jeigu norime susitikti Dievą, privalome įeiti pro tikėjimo duris. Ši galimybė nėra nei per daug sudėtinga, nei per aukštai iškelta, nei per tolima. Ji nėra už jūrių marių, bet, kaip sako apaštalas Paulius, – tavo lūpose ir tavo širdyje (plg. Rom 10, 8).
Tikėjimo troškimas slypi kiekvieno mūsų širdyje. Dievas mus sukūrė laisvus būtent todėl, kad tikėjimo dėka su Juo susitikę, galėtume gyvenimą grįsti ne savo žmogiškomis jėgomis, ne žemiškųjų turtų kaupimu ir jų saugojimu, ne garbės ir galios tuščiu vaikymusi, bet amžinojo gyvenimo perspektyva, Dievo pagalba ir Jo artumu. Šv. Bernardas apie tai sako: O kadangi Dievo gailestingumas yra didis (Ps 119, 156), aš esu kupinas nuopelnų.
Jėzaus gyvenimo nuopelnas yra nepalyginamai didesnis turtas už mūsų žiiškąjį pelną, kurio su tokiu vargu ir nerimu siekiame, dėl kurio kyla tiek daug barnių, pykčio, nevilties ir net nusikaltimų.
Šiandien pasaulis skaičiuoja nuostolius, kuriuos patiria finansų ir ūkio įmonės. Žmonės gąsdinami krizėmis ir smunkančiu pragyvenimu. Baimė skatina visus sutelkti dėmesį ir tvirtai įsikabinti į žemiškus turtus, kurie yra tokie nepastovūs ir laikini. Kiek daug liūdnų ar piktų veidų su apmaudu žvelgia į tarsi besišaipančias reklamas, kurios siūlo pirkti, pramogauti, turėti ir užsimiršti. Koks baisus likimas leisti dienas priplojus nosį prie prabangios vitrinos stiklo ir su pavydu stebeilytis į tuštybės mugės siūlomus niekučius. Kaip liūdna, kai užuot iš tiesų gyvenus sapnuojami neišsipildantys sapnai.
Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5, 14), – ragina šv. Paulius. Mūsų gyvenimo kelionė panaši į tamsią naktį per mišką einančio žmogaus, kuris pasišviečia kelią žvake, žingsnius. Jis saugo, kad žvakė neužgestų, nes tai viskas, ką jis turi, idant rastų kelią. Tačiau ėmus aušti ir patekėjus saulei, žvakės švieselė nublanksta, ir ilgainiui žmogus net nepastebi ją tebelaikąs rankoje. Ši saulės šviesa yra Kristus, kurio dieviškieji bruožai slypi Kūdikio veide, idant dovanotų ne vienkartinę prošvaistę, bet dieviškąjį žmogaus kilnumą. Žmogiškasis turtas ir orumas kyla iš to, kad gyvename dieviškąjį gyvenimą, kad esame Dievo vaikai. Įsitvėrę sukurtųjų gėrybių arba jų stokodami esame neramūs, pikti ir, anksčiau ar vėliau, liekame tuščiomis. Dvasinio turto dėka esame laisvi ir nuolat pasotinti.
Štai kodėl šiandien, kai platėja bedugnė tarp turtuolių ir vargšų, kai žmonės dejuoja dėl nenumaldomos žemiškųjų gėrybių stokos, kai vieni alksta ir kenčia prievartą, o kiti kaupia turtus ir galią, esame kviečiami suklupti prie ėdžiose gulinčio dangus Karaliaus ir paklausti: Tai ką gi mums daryti?! (Lk 3, 10).
Atsakymą rasime Dievo Žodyje: kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro… Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta… Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite, norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga (plg. Lk 3, 10 ir t. t.). Pasidalinkime vieni su kitais Tėvo švelnumu, kuris apsireiškė Jo Sūnuje Jėzuje. Išganytojo gerumu, kuris guodė, gydė, maitino, mokė ir drąsino. Mergelės Marijos motiniškumu, kurio pakako ne vien dieviškajam Kūdikiui, bet ir kiekvienam, su meile besikreipiančiam į Dievo Motiną. Pasitikėkime Aukščiausiojo mums siūloma amžinojo gyvenimo laime.
Štai, kas yra tikrasis turtas, tas lobis, kurio turime ieškoti ne prabangiose parduotuvėse ar bankuose, bet kiekvienoje širdyje. Net giliai sužeistose širdyse slypi dieviškasis atvaizdas, Kūrėjo įspaustas į mūsų žmogiškąją prigimtį. Tiesa, prigimtis nuodėmės sužalota, tačiau Jėzaus, mūsų Gelbėtojo, malonės dėka ji yra atpirkta ir išvaduota.
Dievo Sūnus Jėzus Kristus atėjo į žemę atkurti tikrojo žmogaus, turtingo savuoju gebėjimu mylėti ir būti mylimu, kurti gėrį, užjausti artimą ir jam padėti, būti visos kūrinijos vainiku ir Dievo vaiku. Priimkime šias dangaus mums šiąnakt paruoštas dovanas, kurios turi nuostabią galią: jos auga tuomet, kai jomis dalijamės su kitais. Tik priėmę ir pasidaliję galėsime drauge su angelais iš visos širdies užtraukti linksmą giesmę: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms! (Lk 2, 14) Amen.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas