2008 m. Aušros Vartų atlaidai

Brangūs Broliai ir Seserys!

Sveikinu visus vilniečius ir svečius, atkeliavusius pas Gailestingumo Motiną Mariją, kad drauge su Ja ir per Ją labiau priartėtume prie Dievo. Aušros Vartai yra ypatinga šventovė. Ji neišsitenka tarp bažnyčios mūrų, ji veda ir lydi mus į gyvenimo kelionę, drąsina paimti piligrimo lazdą, rodo reikiamą kryptį. Tai šventovė, kuri mums atveria vartus į dvasinius namus. Pasak šv. apaštalo Pauliaus: Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo (1 Kor 6, 19). Marija mus moko, kaip tapti dvasinėmis šventovėmis.

Marijai, kaip ir kiekvienam iš mūsų, tinka Apreiškimo žodžiai: Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu (Apr 3, 20). Dievas niekuomet nelaužia durų. Jis trokšta Įsikūnijusio Sūnaus ir šį troškimą patiki Marijai. Tačiau reikia, kad Marija išgirstų ir priimtų Dievo troškimą. Tik tuomet, kai Marija ištarė savo lemtingąjį žodį: štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip tu pasakei (Lk 1, 38), – Dievo Sūnus apsigyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).

Marija buvo pirmoji, išgirdusi Evangeliją. Elzbieta Ją vadina: laiminga įtikėjusi (Lk 1, 45). Jos tikėjimas, kaip ir mūsų, neleido įžvelgti ateities, Ji ne viską suprato. Tačiau Marijos tikėjimas buvo persmelktas visiško pasitikėjimo Dievu ir troškimo bendradarbiauti su Jo malone. Todėl Ji visa savo būtybe buvo atsidavusi Dievui ir atidžiai sekė Jo ženklus: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus […] ir laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 19; 51). Šventasis Augustinas sako, kad nieko verta būtų buvusi Marijos intymi kūniška motinystė, jei ji nebūtų priėmusi Kristaus į savo mintis pirmiau nei į savo įsčias.

Kartais mums Marijos gyvenimas atrodo ypatingas, nepasiekiamas ir nesuprantamas. Mes pamirštame, kad Ji buvo paprasta moteris, kuri tiesiog atidžiai įsiklausė į Dievo Žodį, priėmė Jį ir vykdė savąjį pašaukimą, atliko Jai skirtąją užduotį. Dievas nepaliauja beldęs į kiekvieno mūsų širdį. Jis ir mums turi nuostabią žinią, gausių malonių, kurių dėka galime atlikti Dievo darbą žemėje. Kodėl mes taip sunkiai išgirstame Jo balsą? Kodėl mūsų klausa yra tokia nejautri Dievo Žodžiui?

Prieš mėnesį Vatikane vyko Vyskupų Sinodas, kuris buvo skirtas Dievo Žodžiui Bažnyčios gyvenime. Tris savaites truko ganytojų svarstymai ir mąstymai, ką mums, XXI amžiaus žmonėms, reiškia Dievo Žodis, kaip mes Jį galime išgirsti. Ir ne tik išgirsti, bet leisti Jam būti gyvam, tai yra, įsikūnyti mūsų gyvenime. Buvo priimtas Sinodo kreipimasis, pavadintas Žinia Dievo tautai. Tai tarsi aidas Dievo Žodžio, kurį Marija girdėjo įsikūnijimo metu. Dievo Žodžio buvimas ir veikimas Bažnyčioje, Dievo Žodžio svarba Bažnyčios gyvenimui ir misijai Sinodo kreipimesi aiškinama pasitelkus keturis simbolius: balso, veido, namų ir kelio.

Dievo Žodis visų pirma yra per visą istoriją skambantis Dievo balsas. Tas pats balsas, kuris pažadino gyvybę žemėje, kurį girdėjo Marija pašaukimo metu. Dievas kalba kiekvienam žmogui, net jeigu jo širdis yra sužeista nuodėmės. Jis kalba žmogui apie neapsakomą savo gailestingumą, drąsina ir ragina keltis ir grįžti į Tėvo namus. Dievo balsą mes girdime iš Šventojo Rašto puslapių, girdime Bažnyčios mokyme, jos Sakramentuose.

Dievo Žodis per Mariją įgyja konkretų veidą. Žodis tampa kūnu ir mes jį matome Kristaus veide. Jėzus turėjo Motiną ir globėją Juozapą, Jis gyveno žmogaus gyvenimą su visais to gyvenimo džiaugsmais ir vargais, Jis patyrė kančią ir mirtį. Tačiau prisikėlimo galia Jėzus nuolat gyvena tarp mūsų. Jis padeda mums suprasti Dievo Žodį ir jo reikšmę mūsų pačių gyvenime. Jėzus Kristus mums atskleidžia Dievo slėpinį ir žmogaus gyvenimo ryšį su Dievu.

Dievo Žodis, kaip ir pirmą sykį įsikūnijęs Marijoje, turi savo namus. Marija su Juozapu augino Jėzų namuose. Ten Jis turėjo pastogę, maistą, o svarbiausia – nuolatinį mylinčių tėvų rūpestį ir globą, kuri įgalino vaikelį augti išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2, 52). Šiandien Dievo Žodžio namai, – sako Sinodo tėvai, – yra Bažnyčia, kurią remia, evangelisto Luko žodžiais tariant, keturios kolonos: apaštalų mokslas, bendravimas, duonos laužymas ir malda (plg. Apd 2, 42). Dievas patikėjo savo Žodį Bažnyčiai, kad jis išliktų autentiškas ir gyvas. Mariją mes vadiname Bažnyčios Motina, nes Ji ir šiandien saugo savo Sūnaus namus, idant mes juose galėtume susitikti gyvąjį Kristų, gyvąjį Dievą.

Pagaliau Dievo Žodis ir šiandien yra kelyje. Jis turi išsirengti kelionėn, kad sutiktų ir pakviestų į savo namus tuos, kurie Jo dar negirdėjo. Jis ieško visų kenčiančių, palūžusių, nuklydusių, atstumtų ir nemylimų, praradusių viltį ir namus. Dievo Žodis prašo mūsų lūpų, mūsų kojų ir rankų, kad pasiektų savo kenčiančius vaikus ir jiems nuneštų vilties kibirkštėlę, pakviestų į Tėvo namus. Šioje kelionėje mūsų nepalieka Motina Marija. Ji yra Gailestingumo Motina, nes Kristus, kuris šiandien gyvena Bažnyčioje yra Jos vaikas. Labai gražioje vieno autoriaus maldoje Marijos lūpos ištaria: Mano Sūnau, prisimink, kad iš jų pasiėmei kūną, su kuriuo atlikai pasaulio atpirkimo darbą.

Jeigu mes vadinamės krikščionimis, tai jais ir turime būti. O krikščionis visų pirma yra tikėjimo žmogus. Žmogus, kuris Dievo užkalbintas atsako „taip“. Nuo to momento visas mūsų gyvenimas yra kreipiamas Dievo Žodžio. Dievo Žodis mūsų širdies šventovėje tampa tarsi kompasu, kuris nesuklystamai rodo amžinojo gyvenimo kryptį. Dievo Žodis mums atskleidžia Sakramentų prasmę, išmoko artimo meilės ir gailestingumo darbų. Pagal Dievo Žodį mes galime vertinti gyvenimo situacijas ir iškilusias problemas. Jis yra atsakymas į sunkiausius mūsų gyvenimo klausimus.

Marija nuolat saugo Dievo Žodį savo širdyje, kad galėtų padėti mums Jį išgirsti, suprasti ir priimti. Šiandien Dievo Motina ragina kiekvieną iš mūsų atverti savo širdis Jos Sūnaus Žodžiui. Nebijokime Jį priimti į savo gyvenimą ir Juo gyventi. Jis atneš mums tikrąją taiką, ramybę ir džiaugsmą, kurio taip išsiilgusi kiekvieno mūsų širdis. Dievo Žodis padės atkurti pairusius santykius, uždegti išblėsusius namų ir bendruomenių židinius, padrąsins imtis kilnių uždavinių ir juos atlikti.

Baigti norėčiau Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais: Gyvenimo kelyje, kuris nėra nei lengvas, nei be žabangų, susidursite su sunkumais bei kančiomis ir kartais jausite pagundą kartu su psalmininku sušukti: „esu sielvarto baisiai nukamuotas“ (plg. Ps 119, 107). Nepamirškite, kaip ir jis, pridurti: „Viešpatie, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs. […] Nors mano gyvastis nuolat pavojuje, tavo Įstatymo niekada neužmiršiu“ (plg. Ps 119, 107). Meilės sklidinas Dievo artumas per jo Žodį yra žibintas, net sunkiausiais momentais išsklaidantis baimės tamsą ir nušviečiantis kelią.

O šį žibintą saugo Gailestingumo Motinos nepailstančios rankos. Pasitikėkime Ja ir drąsiai leiskimės į tikėjimo kelionę, kuri mus nuves į amžinąją laimę.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas