Brangūs Broliai ir Seserys,
Sveikinu visus Dievo Gailestingumo šventėje atėjusius prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kuris mums, vilniškiams, yra ypatingai brangus, nes Išganytojas norėjo jį čia palikti kaip savo Gailestingosios meilės įrodymą.
Šiemet gražiai sutampa Dievo Gailestingumo šventės data – 1935 metais, kai Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo pirmą kartą iškeltas viešam gerbimui Aušros Vartų koplyčioje, Atvelykį irgi buvo balandžio 26 dieną. Tai – neatsitiktinis įvykis, tai – Gailestingosios Dievo meilės mūsų miestui ženklas ir drauge iššūkis. Aušros Vartų Gailestingumo Motina ir Gailestingasis Jėzus visiems laikams apreiškė savo neišsemiamos meilės paslaptį tiems, kurie su pasitikėjimu į juos kreipsis, jų pagalbos maldaus. Nuo to laiko praėjo septyniasdešimt vieneri metai, kurie buvo kupini skausmo, persekiojimų, smurto, melo ir neteisybių, bet drauge – Dievo globos bei palaimos. Blogis nesiliauja siautėjęs ir mūsų laikais, tačiau, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, dieviškoji riba nustatyta blogiui – gailestingumas. Todėl ir šiandien mes kupini vilties, kad esame Dievo nepaprastai mylimi ir globojami.
Šios šventės Evangelijoje Kristus vėl sako mums, kaip ir anuo metu sakė savo mokiniams: Ramybė jums! Kaip atrasti ramybę neteisybės ir sunkumų išvargintam žmogui? Kaip įveikti blogį, kuris grasina mus praryti?
Jėzus pasirinko Vilnių ir kuklią vienuolę Faustiną, kad atskleistų tikrosios ramybės ir vilties paslaptį. Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį (D. 699), – kalbėjo Jėzus. Gal todėl šiandien pasaulyje taip stinga vilties, kad mes dar neišgirdome šių mūsų Išganytojo žodžių? Šventoji Faustina sakė: Dažnai gyvendavau viltimi neturėdama vilties ir savo viltį pastūmėjau visiško pasitikėjimo Dievu link (D. 24). Šie šventosios žodžiai mums įduoda vilties raktą, atveria kelią prie Dievo Gailestingumo širdies. Kas pasitiki mano gailestingumu, nepražus, nes visi jo reikalai yra mano (D. 723), – sako Jėzus. Po paveikslu, o šioje šventovėje – ir ant sienų išrašyti žodžiai: Jėzaus, pasitikiu Tavimi, – mums atskleidžia vilties slėpinį.
Atrodytų, kad tai labai paprastas dalykas: kas iš mūsų čia susirinkusių išdrįstų pasakyti, kad mes nepasitikime Dievu? Dievu, kuris mus sukūrė, kuris mumis rūpinasi ir mus taip myli, kad net savo gyvybę už mus paaukojo? Tačiau, tarti žodžius: Jėzau, pasitikiu Tavimi, – ir jais iš tikrųjų gyventi yra du skirtingi dalykai, vedantys į dvi skirtingas tikroves.
Dievas yra šventas ir tobulas. Žmogus yra Jo mylimas kūrinys, tačiau nuodėmingas. Nuodėmė mus atskiria nuo Dievo. Dievas, mylėdamas žmogų, siuntė Sūnų, kad Jis savo gyvybės kaina įveiktų nuodėmę ir atvertų žmogui kelią į susitikimą su Dievu. Tačiau šis susitikimas įvyksta tik tuomet, jei žmogus priima Dievo Gailestingumą. Kaip tai įvyksta?
Pirmasis žingsnis – gyvenimas pasitikint Dievo Gailestingumu ir meile. Kiekvienam iš mūsų Viešpats yra numatęs misiją šioje žemėje. Dievas yra pasirengęs suteikti mums reikalingų malonių, idant galėtume šią misiją žmonijos labui atlikti ir drauge patys būtume laimingi. Pasitikėjimas Viešpačiu suteikia mums kasdieninę viltį, kuri tarsi švyturys rodo mums kelią, ypač – sutemų metu. Mes nepaklysime, nes Viešpats budi ir trokšta mums padėti. Drąsiai dovanodami savo gyvenimą pasaulio gėriui kurti, mes bendradarbiaujame su Dievo meile. Daugybė šventų pavyzdžių mus drąsina žengti šiuo visiško pasitikėjimo keliu. Kokių nuostabių stebuklų Dievas yra pasirengęs dovanoti žemėje, jeigu tik atrastų sielų, kurios išdrįstų visiškai Jam atsiduoti ir pasitikėtų Dievo meilės galia.
Antrasis žingsnis į Dievo Gailestingumą – nuodėmės pripažinimas ir išpažinimas. Tik nuoširdi atgaila, kuri remiasi Dievo Gailestingumu, įgalina mus priimti Dievo atleidimą ir Jo Gailestingumo dovaną. O, kaip aš myliu sielas, kurios visiškai pasitiki – viską joms padarysiu (D. 294), – sako Jėzus. Tačiau kitoje vietoje Jis perspėja: O kaip stipriai mane žeidžia sielos nepasitikėjimas. Tokia siela išpažįsta, kad esu šventas ir teisingas, bet netiki, kad esu gailestingas, nepasitiki mano gerumu (D. 299). Tik su visišku pasitikėjimu Dievo Gailestingumu išpažinę savo nuodėmes, galime priimti Dievo atleidimą ir Jo Gailestingumą. Dievas, matydamas žmogaus gerą valią ir jo pasitikėjimą, atveria savo Gailestingumo malonę, kuri pripildo atgailos nuskaistintą sielą ir suteikia jai Dievo vaiko spindėjimą.
Trečiasis žingsnis – pasitikėjimas Dievo meile ir Jo Gailestingumu. Pasitikėjimas suteikia drąsos pamatyti savąsias nuodėmes, savąjį vargą. Žmogus bijo savo nuodėmės, nes supranta, kad nuodėmė jį atskiria nuo Dievo ir nuo žmonių. Tačiau žmogus užuot nuodėmę išpažinęs ir atitaisęs, linksta ją slėpti ir neigti. Tai yra didžiausia mūsų dienų žmogaus tragedija. Nuodėmę bandoma įteisinti, ji pridengiama gražiausiais ketinimais, žmogišku silpnumu ir kitais pasiteisinimais, kurie paslėpdami nuodėmę, neleidžia Dievo Gailestingumo srovėms pasiekti žmogaus širdies. Pasitikėjimas Dievo meile suteikia jėgų pamatyti ir pripažinti tai, kas mums trukdo ją priimti ir ryžtis pašalinti nuodėmę iš savo gyvenimo.
Jonas Paulius II savo nuostabioje enciklikoje apie Dievo Gailestingumą rašė: Bažnyčia kiekvienu istorijos tarpsniu, o ir ypač šiuo, viena iš pagrindinių savo pareigų laiko skelbti ir įgyvendinti gailestingumo paslaptį, aukščiausiu laipsniu apreikštą Jėzuje Kristuje. Toji paslaptis ne tik pačiai Bažnyčiai, kaip tikinčiųjų bendruomenei, bet taip pat visiems žmonėms atskleidžia kitokį gyvenimą negu tas, kurį gali sukurti žmogus, veikiamas savo galingų aistrų.
Pasitikėti Dievo Gailestingumu – tai pranokti savo ribotumą ir priimti Dievo siūlomą pagalbą kurti pasaulyje gėrį ir grožį. Pasitikėjimas išgydo mūsų baimes ir suteikia sparnus gražiausioms svajonėms, kurios įsikūnija gerumu ir gailestingumu.
Ką tik šventėme Velykas – Kristaus pergalės prieš nuodėmę šventę. Šiandien Viešpats kviečia mus švęsti Jo Gailestingumo šventę. Trokštu, – kalbėjo Jėzus, – kad gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. […] Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Todėl aš joms suteikiu paskutinę viltį savo Gailestingumo šventę. […] Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visiška savo kalčių ir bausmių atleidimą. […] Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio, aš išliesiu visą malonių vandenyną.
Įsiklausykime į šį Išganytojo raginimą. Įsižiūrėkime į Jo gailestingąjį veidą ir pasiryžkime priimti Jo siūloma Atpirkimo malonę, idant išsipildytų mumyse apaštalo Petro šios liturgijos metu mums pasakyti žodžiai: jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą (1 Pt 1, 9). Išdrįskime patikėti Viešpaties pažadu ir Juo pasitikėti, kad mūsų gyvenimas taptų Kristaus gyvenimo liudijimu žemėje. Negana to – būkime visi Dievo Gailestingumo apaštalais, neškime šią brangią žinią į savo namus ir į visą pasaulį skelbdami Dievo meilę ir kviesdami priimti Jo Gailestingumą. Ši žinia belste beldžiasi į kiekvieno žmogaus širdį, kad išgelbėtų pasaulį nuo pražūties. Skleiskime šią žinią žodžiu, malda ir darbu. Budinkime apsnūdusius, o ypač – praradusius viltį, kad jie išdrįstų ateiti prie Dievo Gailestingumo versmių, iš kurių plūsta Amžinasis Gyvenimas. Dievo gailestingume, žadinantis pasitikėjimą, kai nematyti vilties, pasitikiu Tavimi. Dievo Gailestingume, vienintele nusivylusių sielų viltie, pasitikiu Tavimi. Amen.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas