2004 m. Šilinei Šiluvoje

Brangieji,

Netruko prabėgti džiaugsmų ir rūpesčių kupina vasara. Šį gražų rugsėjo sekmadienį, palikę savo namus ir nesibaigiančius darbus, atėjome pasveikinti Dievo Motiną Mariją. Kaip viena šeima susirinkome pas Mamą, kuri myli savo vaikus ir jų laukia.

Kažkada girdėjau tokį pasakojimą:
Maža mergaitė, nešina lauko gėlių puokštele, susitiko žvejį, grįžtantį į namus.
– Kur tu buvai? – paklausė mažoji.
– Žvejojau, – atsakė šis.
– O kodėl žvejojai?
– Kad pagaučiau daug žuvų.
– O kam tau žuvys?
– Kad jas parduočiau.
– Kodėl tau reikia jas parduoti? – neatstojo mergaitė.
– Kad uždirbčiau pinigų, – kantriai aiškino žvejys.
– O kam tau pinigai? – Kad turėčiau kuo pamaitinti savo šeimą. O tu kur eini? – norėdamas nukreipti pokalbį paklausė vyriškis mergaitės.
– Aš nešu gėlytes Dievo Motinėlei, – ramiai paaiškino ji.

Gal ir vaikiškai skamba ši pasaka, tačiau ji byloja apie labai svarbią tikrovę: mes, suaugusieji, esame taip užsiėmę žemiškais reikalais, kad dažnai pamirštame savo gyvenimo tikslą, pamirštame, kad esame ne tik tėvai, motinos, vaikai, bet ir Dievo kūriniai, Jo namiškiai. Pamirštame, kad esame mylimi ir patys trokštame mylėti. Pamirštame ir nerandame laiko patiems gražiausiems ir svarbiausiems žemėje žodžiams ištarti.

Nieko nėra gražesnio ir svarbesnio žemėje, kaip žmonių ryšys šeimoje. Joje kūdikis, priimdamas tėvų meilę, mokosi pats mylėti; šeimoje vaikai išmoksta pažinti kitų poreikius ir į juos atsiliepti; šeimoje vaikas išgirsta Dievo vardą ir išmoksta pirmąsias maldas.

Turbūt pati mieliausia vaiko malda yra „Sveika, Marija“. Pirmą kartą šį sveikinimą ištarė Viešpaties Angelo lūpos, ir nuo to laiko, jau 2000 metų, visi kartojame kiekvienam krikščioniui tokį brangų vardą: „Marija!“

Šiandien Marijos vardo diena. Kviečiu visus jus – mažus ir didelius – pamąstyti apie tai, kaip Marija, išgirdusi Dievo Apreiškimą, nedaug ką tesuprasdama, tačiau be galo mylėdama Dievą ir Juo visiškai pasitikėdama, ištarė lemtingąjį „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Marija tikėjo, kad Dievas ją myli ir todėl skyrė atlikti žemėje ypatingą misiją – būti Dievo Motina. Šiandien, kai mes žvelgiame į paauksintus Marijos paveikslus, statulas, girdime jos garbei skambančias giesmes, mums sunku įsivaizduoti aną tolimąją Marijos ir Dievo siųsto Angelo susitikimo akimirką. Marijos gyvenimas neišsiskyrė iš to meto Palestinos moterų gyvenimo ir po Apreiškimo netapo lengvesnis. Atvirkščiai, tam, kad įvykdytų Dievo valią, jai reikėjo daug kentėti, didžiai pasitikėti, o svarbiausia – labai mylėti.

Šventoji Elzbieta Marijai tarė, kad ji yra „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Laiminga ne todėl, kad turi puikų gyvenimą, užtikrintą ateitį, saugų būstą, bet todėl, kad tiki…

Kokie svarbūs šiandien mums yra šie žodžiai. Kas atneša laimę? Pinigai? Karjera? Sveikata? Darni šeima? Draugai? Bet juk visi šie dalykai yra tokie laikini, tokie trapūs, taip greitai galime jų visų netekti. O kas tuomet? Ar atrasime jėgų pasekti Marijos pavyzdžiu, priimti išganingą žinią, kad ir mes esame laimingi įtikėję, kad ir mumyse išsipildys Viešpaties valia?

Dar mums negimus, Dievas jau apie mus galvojo. Mes buvome Jo mintyse, Jis mūsų laukė, mus mylėjo ir troško, kad ateitume į šią žemę. Jis mums skyrė šį žemės lopinėlį, lėmė mūsų šeimą, numatė mums misiją. Kiekvieno krikščionio misija – leisti Dievui toliau gyventi ir per mus veikti žemėje. Kiekvienas mūsų sutinkame savo gyvenime angelą, kuris pakreipia mūsų gyvenimo istoriją. Gal tas angelas turi mūsų artimųjų ar draugų bruožus ir ne iš karto jį atpažįstame, kaip Siųstąjį. Tačiau kiekvieną kartą ištardami „taip“ Dievo valiai mes suteikiame Jam tą pačią laisvę kaip ir Marija, – įsikūnyti žemėje.

Ką tai reiškia praktiškai? Visą Dievo Sūnaus veiklą žemėje galime apibūdinti kaip tarnystę. „Žmogaus sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“, – sako Šventasis Raštas (Mt 20, 27). Dievas tarnauja išganydamas, mylėdamas, maitindamas, gydydamas, padėdamas. Per tarnystę reiškiasi gailestingoji Dievo meilė. Būtent to iš mūsų šiandien ir laukia Viešpats. Tarnauti! Šioje misijoje Marija mums yra nepamainoma Mokytoja ir Patarėja. Prisiminkite Jos žodžius, kuriuos Ji ištarė rodydama į savo Sūnų Jėzų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Tarp pažinti ir daryti įsiterpia mūsų laisva valia. Ji leidžia pasirinkti, ką daryti: dovanoti žmonėms gėrį, grožį, gailestingumą. O juk tai visada reiškia atsižadėti savęs, pasiaukoti, nusilenkti sunkumams ir nepatogumams. Kitas pasirinkimas – semti sau malonumus kitų žmonių sąskaita, sėjant aplinkui skausmą, kančią ir pyktį.

Pažvelkime šiandien į Dievo Motinos Marijos akis ir tyliai pamąstykime: ką aš renkuosi savo gyvenime? Ar mano tikėjimas dar tebėra gyvas? Ar aš tikiu, kad Dievas nori veikti mano gyvenime? Ar aš sutinku, kad Jis įsikūnytų mano meilėje?

Sudėkime prie Marijos kojų ne pievų gėles, bet savo maldas, savo troškimus, savo gyvenimą, idant gausiai pasisemtume Dievo Motinos tikėjimo ir pasitikėjimo. Jis suteiks jėgų iš naujo ištarti „taip“ Dievo valiai. O ištarus – nebebijoti sunkumų, prieštaravimų, kovos, nes ir mums Viešpats šiandien sako: „Nebijok (…) tu radai malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas