200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

2004 m. Gedulo ir Vilties dienai Vilniaus arkikatedroje

2004 birželio 14

Brangūs Broliai ir Seserys,

Šiandien šventųjų Mišių metu prisimename tragišką lietuvių tautos įvykį, kai tūkstančiai mūsų tėvynainių buvo ištremti iš savo Tėvynės į svetimus kraštus. Šiai progai nuostabiai tinka pirmasis dienos skaitinys. Karalius Ahabas trokšta to, kas ne jam priklauso. Naboto žodžiai: „Apsaugok, Viešpatie, kad tau atiduočiau tėvų palikimą“, – iki skausmo artimi tiems mūsų broliams ir seserims, iš kurių buvo jėga išplėštas jų tėvų ir protėvių palikimas – žemės lopinėlis, nameliai, kuriuose gimė, augo, gimdė vaikus… Tremtis į nežinią buvo ne ką lengvesnė už mirtį.

Kasmet prisimename šią dieną, kuri žymi praradimo skausmą, tačiau drauge ir atradimo viltį.

Godulys – baisiausia žmonijos nuodėmė. Nenumaldomas troškimas turėti, valdyti, pavergti visais laikais žmogų paversdavo budeliu, kuris kitų sąskaita krovė sau turtus, plėtė žemes, valdė likimus.

Ši nuodėmė yra gaji ir mūsų laikais. Alkani ir sumušti vaikų veideliai, užverktos moterų bei senų tėvų akys iškalbingai byloja apie nenumaldomą egoizmą žmogaus, kuris krauna sau turtus atimdamas juos iš kitų, net iš pačių artimiausių.

Nauda ir pelnas užgožia bet kokį žmogiškumą. Trokšdami daugiau turtų kai kurie prekybų centrų ir įmonių vadovai su savo darbininkais elgiasi kaip su vergais, pamindami jų teisę į poilsį, šventę ar atostogas.

Iširusios šeimos, pasidalyti vaikai – tai mūsų dienų tremtiniai, kurie glaudžiasi globos namuose, neturėdami galimybės padoriai gyventi, neišmoksta auginti ir auklėti savo vaikus.

Džiaugiamės įstoję į Europos Sąjungą ir NATO, tikimės, kad neteks patirti mūsų protėvių dalios – būti ištremtiems į Sibirą, tačiau ar neprasiskverbė Sibiro šaltis į mūsų širdis? Kodėl šiandien mes turime bijoti savų, net ir pačių artimiausių žmonių, kartais net savo tėvų arba vaikų? Kodėl tiek daug pykčio ir smurto, melo ir apgaulės?

Sugrįžę iš tremties lietuviai pasakojo, kad ištverti svetimoje šalyje patirtas kančias jiems padėjo tikėjimas ir malda. Visą pasaulį apskriejo Sibiro lietuvaičių maldaknygė, kurios nuoširdumas ir paprastumas belste beldėsi ne tik į Dievo, bet ir į žmogaus širdį. Rožinio karolėliai, net ir iš duonos nulipdyti, buvo tas gyvas ryšys su likusiais toli namiškiais, su gimtine.

„Suprask, Viešpatie, mano dejonę“ – meldėmės šios dienos psalmės žodžiais. Dievas yra „jautrus maldos šauksmui“. Sunkiais gyvenimo momentais, praradęs žemiškas galimybes, žmogus pažįsta savo ribotumą ir atranda Dievo gailestingumą. Subyrėjus žemiškai gerovei, akys pakyla į dieviškąjį gailestingumą, kurio dėka mes turime savąjį gyvenimą.

Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums byloja: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį“.

Kaip sunku mums priimti šiuos žodžius! Tačiau gerai įsimąstykime į juos ir suprasime, kad pyktis ir neapykanta gimdo naują pyktį. Kažkas turi nutraukti šią nelemtą pykčio grandinę ir atnešti žemėn taiką ir ramybę.

„Prašančiam duok“ – toliau sako Jėzus. Šiandien mes esame ištroškę gerumo, meilės ir gailestingumo. Duok kitam tai, ko trokšta tavo paties širdis. Atiduok savo laiką, kad išgirstum kito skundą ir dejonę; duok savo šiltą žodį, kad padrąsintum artimą; duok savo gerą žodį, kad sustiprintum ir pakeltum pavargusį; duok duonos alkstančiam ir drabužį jo neturinčiam… Štai raktas į Dangų. Duok šiandien, kad rytoj tau Viešpats savo malone grąžintų šimteriopai. Šiame kelyje mes sugrįšime iš nuodėmės ir blogio tremties į gerojo Dievo prieglobstį. Tai vilties kelias, nusėtas Dievo pagalbos ženklų, kurie drąsina mus pakilti iš savo vargo, iš nusiminimo, iš tuščių ambicijų bei iliuzijų ir rinktis tiesos, teisingumo, meilės ir gerumo takus.

Šiandien posmelyje prieš Evangeliją meldėmės: „Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui“. Įsiklausykime į Dievą kalbantį į mus Šventojo Rašto žodžiais, priimkime Jo meilės dovaną – Atgailos ir Susitaikinimo sakramentą, stiprinkimės Jo Švenčiausiuoju Kūnu. Visa tai mums paruošė Viešpats, kuris yra „jautrus mūsų maldos šauksmui“. Tai būdas mums sugrįžti iš tremties. Be tikėjimo ir tvirtų moralinių pagrindų tautai gresia nuosmukis ir išnykimas. Kiekvienas iš mūsų, o ypatingai mūsų tautos vadovai, privalo suprasti, kad savo asmeniniame gyvenime, savo profesinėje bei politinėje veikloje svarbu yra ne vadintis, bet būti krikščioniu suvokiant visuomenės gerovės reikalus ir atsakingai naudojant savo galias bei talentus. Teisingi, visuomenei naudingi ir jos gerovę laiduojantys sprendimai įmanomi tik tuomet, kai jie remiasi autentišku gėrio supratimu.

Tikėjimas, Dievo ir artimo meilė, teisingumo siekimas, kova su blogiu, pagarba žmogui – visi šie dalykai glaudžiai tarpusavyje susiję ir negalima jų atskirti vienas nuo kito, pasirinkti tai, kas mums patogiau, naudingiau, geriau. Rinkdamiesi savo naudą, mes skriaudžiame kitą. Krikščioniui visos šios vertybės yra susijusios su tikėjimu, su jo pareiga būti teisingam Dievo akivaizdoje. Naujų laikų vergijos formos ragina mus būti jautriais ir drąsiais.

Iš Sibiro platybių mūsų protėvius namo parvedė tikėjimas. Šiandien nėra kito būdo sugrįžti į doros kelią, kaip su nuolankia ir tyra širdimi gręžtis į Dievą, būti ištikimiems Jo priesakams, liudyti Kristaus Evangeliją.

Tepadeda mums Viešpats suprasti šio laiko svarbą ir skubėti daryti gera – to visi esame ištroškę. Dievas nenustoja laukęs savo sūnų ir dukterų, sugrįžtančių į Gailestingojo Tėvo namus.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt